Choroiditas
Choroiditas - tai akies gyslainės, kraujagyslėmis turtingo akies sluoksnio, uždegimas. Ši būklė svarbi todėl, kad uždegimas vyksta labai arti tinklainės ir regos nervo, todėl negydomas gali pabloginti regėjimą ar palikti negrįžtamų pakitimų. Laiku nustatytas choroiditas dažniausiai gali būti veiksmingai kontroliuojamas, tačiau būtina išsiaiškinti jo priežastį.
Choroiditas yra uždegiminė akių liga, kai pažeidžiama gyslainė - vidurinis akies dangalo sluoksnis, esantis tarp odenos ir tinklainės. Gyslainė aprūpina deguonimi bei maisto medžiagomis išorinius tinklainės sluoksnius, ypač fotoreceptorius, kurie leidžia matyti šviesą, spalvas ir detales. Todėl net nedidelis gyslainės uždegimas gali paveikti regėjimo kokybę.
Praktikoje choroiditas dažnai neapsiriboja vien gyslaine. Uždegimas gali pereiti į tinklainę - tuomet vartojamas terminas chorioretinitas. Jei pažeidžiama platesnė užpakalinė akies dalis, gydytojas gali kalbėti apie užpakalinį uveitą. Šie terminai pacientui gali skambėti sudėtingai, tačiau jų esmė panaši: akies viduje vyksta uždegimas, kurį reikia tiksliai įvertinti ir gydyti.
Choroiditas gali būti židininis, kai matomas vienas ar keli uždegimo židiniai, arba išplitęs, kai uždegimas apima didesnius gyslainės plotus. Kai uždegimas yra arti geltonosios dėmės - centrinės tinklainės srities, atsakingos už ryškų matymą, skaitymą ir veidų atpažinimą, simptomai paprastai būna ryškesni. Jei pažeidimas yra periferijoje, žmogus kurį laiką gali nieko nejausti, o liga aptinkama akių apžiūros metu.
Svarbu suprasti, kad choroiditas nėra viena vienintelė liga su viena priežastimi. Tai uždegimo forma, kuri gali atsirasti dėl infekcijų, autoimuninių ligų, sisteminių uždegiminių procesų arba rečiau - po traumos ar kaip reakcija į kai kuriuos vaistus. Dėl to gydymas priklauso ne tik nuo akies būklės, bet ir nuo bendros organizmo sveikatos.
- Neryškus ar tarsi „užplaukęs“ matymas viena arba abiem akimis.
- Plaukiojančios dėmelės, siūleliai ar taškeliai regėjimo lauke.
- Tamsios dėmės arba regėjimo lauko iškritimai, ypač jei uždegimas arti geltonosios dėmės.
- Sumažėjęs kontrasto pojūtis, sunkiau skaityti ar matyti smulkias detales.
- Spalvų blankumas arba iškraipytas vaizdas.
- Padidėjęs jautrumas šviesai, ypač jei kartu yra kitų uveito požymių.
- Akies paraudimas, nors sergant vien izoliuotu užpakalinės akies dalies uždegimu jo gali ir nebūti.
- Maudimas ar diskomfortas akyje; stiprus skausmas nėra būdingiausias, bet galimas esant platesniam uždegimui.
- Akių nuovargis, sunkumas susikaupti skaitant ar dirbant kompiuteriu.
- Šviesos blyksniai arba mirgėjimas, jei dirginama tinklainė.
- Regėjimo pablogėjimas, kuris gali atsirasti palaipsniui arba gana staiga.
- Karščiavimas, naktinis prakaitavimas, svorio kritimas - gali rodyti infekcinę ar sisteminę priežastį.
- Sąnarių skausmai, odos bėrimai, burnos ar lytinių organų opos - gali būti autoimuninių ligų požymiai.
- Kosulys, dusulys ar krūtinės skausmas - kartais svarbūs vertinant tuberkuliozę, sarkoidozę ar kitas sistemines būkles.
- Imuniteto susilpnėjimas, pavyzdžiui, po transplantacijos, gydymo imunitetą slopinančiais vaistais ar sergant ŽIV infekcija, didina kai kurių akių infekcijų riziką.
Choroiditas gali išsivystyti dėl skirtingų priežasčių, todėl gydytojui svarbu ne tik apžiūrėti akį, bet ir įvertinti visą paciento sveikatos istoriją.
Viena dažniausių infekcinių priežasčių yra toksoplazmozė. Tai parazitinė infekcija, kuri gali pažeisti tinklainę ir gyslainę, kartais atsinaujinti toje pačioje akyje. Infekcinį choroiditą taip pat gali sukelti tuberkuliozė, sifilis, virusai, pavyzdžiui, citomegalo virusas, herpes virusai, rečiau grybelinės infekcijos. Tokios priežastys ypač svarbios žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi.
Neinfekcinis choroiditas dažnai susijęs su imuninės sistemos veiklos sutrikimu, kai organizmo gynybinės reakcijos tampa per aktyvios ir pradeda pažeisti savo audinius. Taip gali nutikti sergant sarkoidoze, Behčeto liga, kai kuriomis vaskulito formomis, uždegiminėmis žarnyno ligomis ar kitomis autoimuninėmis būklėmis. Kartais choroiditas gali būti dalis platesnio uveito sindromo, kai uždegimas kartojasi ir reikalauja ilgalaikės priežiūros.
Rizikos veiksniai priklauso nuo konkrečios priežasties. Didesnę riziką gali turėti žmonės, kurių imunitetas nusilpęs, sergantys lėtinėmis infekcijomis, turėję ankstesnį uveitą ar akių toksoplazmozę, taip pat tie, kurių šeimoje yra autoimuninių ligų. Kelionės, kontaktas su nepakankamai termiškai apdorota mėsa, neplautais vaisiais ar daržovėmis, tam tikros profesinės ar gyvenimo sąlygos gali padidinti kai kurių infekcijų tikimybę.
Kartais priežasties nustatyti nepavyksta net atlikus išsamius tyrimus. Tokiu atveju vartojamas terminas idiopatinis choroiditas. Tai nereiškia, kad liga „neaiški“ ar negydoma - tai reiškia, kad gydymas parenkamas pagal uždegimo aktyvumą, pažeidimo vietą, regėjimo riziką ir paciento būklę.
Choroiditas diagnozuojamas derinant akių apžiūrą, vaizdinius tyrimus ir, jei reikia, laboratorinius tyrimus. Pirmiausia gydytojas oftalmologas išklausia, kada prasidėjo regėjimo sutrikimai, ar jie pasireiškė viena, ar abiem akimis, ar buvo panašių epizodų anksčiau, kokiomis ligomis pacientas serga ir kokius vaistus vartoja.
Akių tyrimas paprastai apima regėjimo aštrumo įvertinimą, akispūdžio matavimą, apžiūrą plyšine lempa ir akių dugno tyrimą išplėtus vyzdžius. Akių dugno apžiūros metu gydytojas gali matyti uždegimo židinius, randus, tinklainės paburkimą, kraujagyslių pokyčius ar stiklakūnio drumstis.
Dažnai atliekama optinė koherentinė tomografija, sutrumpintai OKT. Šis tyrimas leidžia labai detaliai įvertinti tinklainės sluoksnius, geltonąją dėmę, skysčio kaupimąsi ar uždegimo sukeltus struktūrinius pokyčius. Fluoresceino angiografija padeda įvertinti tinklainės kraujagyslių pralaidumą ir uždegimo aktyvumą, o indocianino žaliojo angiografija ypač naudinga vertinant gyslainės pažeidimą. Kai akies vidus blogai matomas dėl drumsties, gali būti atliekamas akies ultragarsinis tyrimas.
Priklausomai nuo situacijos, skiriami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, uždegimo rodikliai, infekcijų serologiniai tyrimai, sifilio, tuberkuliozės, toksoplazmozės, ŽIV ar kitų infekcijų tyrimai. Kartais reikalinga krūtinės ląstos rentgenograma ar kompiuterinė tomografija, pavyzdžiui, įtariant sarkoidozę ar tuberkuliozę. Retesniais atvejais gali būti tiriamas akies skystis, atliekant polimerazės grandininės reakcijos tyrimą dėl infekcijų sukėlėjų.
Diagnostikos tikslas - atsakyti į tris klausimus: ar uždegimas aktyvus, ar jis kelia grėsmę regėjimui, ir kokia labiausiai tikėtina priežastis. Nuo to priklauso gydymo skubumas ir pasirinkti vaistai.
Choroiditas gydomas pagal priežastį, uždegimo stiprumą ir pažeidimo vietą. Savarankiškai pradėti vartoti akių lašus, antibiotikus ar steroidus nereikėtų, nes netinkamas gydymas gali užmaskuoti infekciją arba pabloginti ligos eigą.
Jei nustatoma infekcinė priežastis, skiriami sukėlėją veikiantys vaistai. Sergant toksoplazmoze gali būti taikomas antiparazitinis gydymas kartu su priešuždegiminiais vaistais, kai to reikia. Sifilis gydomas antibiotikais pagal patvirtintas schemas, tuberkuliozė - specifiniu kelių vaistų deriniu, virusinės infekcijos - antivirusiniais vaistais. Grybelinės infekcijos gydomos priešgrybeliniais preparatais. Tokiais atvejais kartais dalyvauja ne tik oftalmologas, bet ir infekcinių ligų gydytojas.
Jei choroiditas neinfekcinis, svarbiausias gydymo tikslas - nuslopinti žalingą uždegimą ir apsaugoti regėjimą. Gali būti skiriami kortikosteroidai akių lašų, tablečių, injekcijų šalia akies ar į akį forma. Kai liga kartojasi, yra sunki arba reikia mažinti ilgalaikį steroidų vartojimą, taikomi imunitetą reguliuojantys vaistai, pavyzdžiui, metotreksatas, azatioprinas, mikofenolato mofetilis, ciklosporinas ar biologinė terapija. Tokį gydymą paprastai prižiūri patyręs oftalmologas, kartais kartu su reumatologu ar imunologu.
Jei susidaro komplikacijos, gydymas gali būti papildomas. Esant geltonosios dėmės paburkimui gali prireikti vaistų injekcijų į stiklakūnį. Jei atsiranda gyslainės neovaskuliarizacija - naujų trapių kraujagyslių augimas, galintis sukelti kraujavimą ir randėjimą, dažnai taikomi anti-VEGF vaistai. Retais atvejais, kai stiklakūnyje yra daug drumsties, kraujavimo ar kitų komplikacijų, svarstoma vitrektomija.
Gydymo metu labai svarbios kontrolinės apžiūros. Net jei regėjimas pagerėjo, uždegimas gali išlikti aktyvus arba atsinaujinti. Pacientui rekomenduojama laikytis vaistų vartojimo plano, nepraleisti vizitų ir nedelsiant pranešti apie naujus simptomus. Taip pat svarbu gydyti gretutines ligas, stiprinti bendrą sveikatą, vengti rūkymo ir pasirūpinti infekcijų prevencija pagal gydytojo rekomendacijas.
Į gydytoją oftalmologą reikėtų kreiptis kuo greičiau, jei atsirado naujas neryškus matymas, plaukiojančios drumstys, tamsi dėmė regėjimo lauke, vaizdo iškraipymas ar staigus regėjimo pablogėjimas. Net jei akis neskauda ir nėra paraudusi, užpakalinės akies dalies uždegimas gali būti aktyvus.
Skubi pagalba reikalinga, jei regėjimas blogėja per kelias valandas ar dienas, atsiranda ryškūs šviesos blyksniai, tarsi užuolaida regėjimo lauke, stiprus akies skausmas, pykinimas, labai didelis jautrumas šviesai arba jei simptomai pasireiškia žmogui, kurio imunitetas nusilpęs. Nedelskite ir tada, kai choroiditas jau buvo diagnozuotas anksčiau, o simptomai sugrįžo.
Jei kartu yra karščiavimas, stiprus galvos skausmas, neurologiniai simptomai, bėrimai, dusulys, svorio kritimas ar kiti bendri negalavimai, būtina pasakyti apie tai gydytojui. Tokie požymiai gali padėti greičiau nustatyti sisteminę priežastį.
Laiku pradėtas gydymas dažnai leidžia sumažinti uždegimą ir išsaugoti regėjimą. Geriausia nelaukti, kol „praeis savaime“, nes choroiditas gali pažeisti tas akies struktūras, kurios atsistato sunkiai arba visai neatsistato.
