Celiulitas
Celiulitas - tai labai dažna odos ir poodinio riebalinio audinio būklė, kai oda tampa nelygi, duobėta, primenanti „apelsino žievelę“. Jis nėra pavojinga liga ir dažniausiai nesukelia sveikatos sutrikimų, tačiau gali kelti estetinį diskomfortą, mažinti pasitikėjimą savimi ir skatinti ieškoti aiškių, moksliškai pagrįstų sprendimų.
Celiulitas - tai struktūriniai odos ir poodžio pokyčiai, dažniausiai matomi šlaunų, sėdmenų, klubų, pilvo ar žastų srityse. Jis susidaro ne todėl, kad žmogus „nesirūpina savimi“, ir ne visada yra susijęs su antsvoriu. Celiulitas gali pasireikšti tiek liekniems, tiek didesnio kūno svorio žmonėms.
Pagrindinis mechanizmas susijęs su poodiniu riebaliniu audiniu, jungiamojo audinio skaidulomis ir odos kraujotaka. Po oda esantys riebalų ląstelių telkiniai yra atskirti jungiamojo audinio pertvaromis. Kai riebalinės ląstelės padidėja, kaupiasi skysčiai ar pakinta jungiamojo audinio elastingumas, oda iš viršaus gali atrodyti nelygi. Pertvaros tarsi traukia odą žemyn, o riebalinis audinys spaudžia į viršų - taip atsiranda duobutės ir bangelės.
Celiulitas ypač dažnas moterims, nes moterų poodinio audinio sandara skiriasi nuo vyrų. Estrogenai, riebalų pasiskirstymas ir jungiamojo audinio kryptis lemia, kad net iki 80-90 procentų suaugusių moterų tam tikru gyvenimo laikotarpiu pastebi celiulito požymių.
Svarbu atskirti kosmetinį celiulitą nuo infekcinio odos uždegimo, kuris medicinoje kai kuriose kalbose vadinamas panašiai. Kosmetinis celiulitas paprastai nesukelia karščiavimo, stipraus skausmo, ryškaus paraudimo ar blogos bendros savijautos. Jeigu oda staiga parausta, tampa karšta, skausminga ir atsiranda temperatūra, tai gali būti ne įprastas celiulitas, o infekcija, kuriai reikia skubios gydytojo apžiūros.
- Oda atrodo nelygi, grublėta, su smulkiomis duobutėmis ar bangelėmis.
- Paviršius primena „apelsino žievelę“, ypač suspaudus odą pirštais.
- Pokyčiai dažniausiai matomi šlaunų, sėdmenų, klubų, pilvo ar žastų srityje.
- Oda gali atrodyti mažiau stangri, elastinga ar lygi.
- Celiulitas gali būti labiau pastebimas stovint, o gulint - sumažėti arba beveik išnykti.
- Lengvas Celiulitas: nelygumai matomi tik suspaudus odą arba esant tam tikram apšvietimui.
- Vidutinio ryškumo Celiulitas: odos duobutės pastebimos stovint, tačiau gulint jos sumažėja.
- Ryškus Celiulitas: nelygumai matomi ir stovint, ir gulint, oda gali atrodyti gumbuota, praradusi stangrumą.
- Sunkumo jausmas kojose, ypač jei kartu yra veninės kraujotakos ar limfos nutekėjimo sutrikimų.
- Lengvas audinių patinimas dienos pabaigoje.
- Padidėjęs jautrumas spaudžiant odą, nors įprastas celiulitas neturėtų sukelti stipraus skausmo.
- Odos sausumas ar sumažėjęs tonusas, ypač po svorio pokyčių, nėštumo ar su amžiumi.
Celiulitas paprastai atsiranda dėl kelių veiksnių derinio. Tai nėra vien tik „riebalų perteklius“ ar vien tik „skysčių susilaikymas“. Dažniausiai susijungia genetika, hormonai, audinių struktūra, kraujotaka, gyvensena ir odos elastingumo pokyčiai.
Svarbiausi veiksniai:
• Genetika. Jei celiulitas ryškus mamai, močiutei ar seserims, tikimybė jį turėti didesnė. Paveldimi riebalų pasiskirstymo ypatumai, jungiamojo audinio struktūra, kraujotakos ir limfinės sistemos polinkiai.
• Hormonai. Estrogenai veikia riebalų kaupimąsi, kraujagyslių sieneles ir jungiamąjį audinį. Todėl celiulitas dažnai išryškėja brendimo metu, nėštumo laikotarpiu, vartojant kai kurias hormonines priemones ar artėjant menopauzei.
• Poodinio audinio sandara. Moterų jungiamojo audinio pertvaros po oda dažniau išsidėsčiusios taip, kad riebalų ląstelės lengviau iškilnoja odos paviršių. Vyrams pertvarų struktūra kitokia, todėl celiulitas jiems pasitaiko rečiau.
• Kūno svorio pokyčiai. Didėjant riebalinio audinio kiekiui, celiulitas gali tapti ryškesnis. Tačiau jis gali išlikti ir numetus svorio, nes svarbi ne tik riebalų masė, bet ir odos elastingumas bei jungiamojo audinio būklė.
• Mažas fizinis aktyvumas. Ilgas sėdėjimas, silpnesni raumenys, prastesnė veninė kraujotaka ir limfos tekėjimas gali prisidėti prie audinių paburkimo ir odos nelygumų išryškėjimo.
• Mityba. Labai sūrus maistas gali skatinti skysčių susilaikymą, o daug perdirbtų produktų, cukraus ir kalorijų perteklius gali didinti riebalinio audinio kiekį. Vis dėlto nėra vienos „anticeliulitinės dietos“, kuri patikimai panaikintų celiulitą.
• Rūkymas. Nikotinas ir kitos tabako medžiagos blogina smulkiųjų kraujagyslių funkciją, mažina odos aprūpinimą deguonimi ir gali spartinti kolageno nykimą.
• Amžius. Senstant oda plonėja, mažėja kolageno ir elastino, todėl poodžio nelygumai tampa labiau matomi.
• Nėštumas ir gimdymai. Hormonų pokyčiai, svorio svyravimai, skysčių susilaikymas ir jungiamojo audinio tempimas gali laikinai arba ilgiau išryškinti celiulitą.
Celiulitas nėra asmeninės kaltės požymis. Tai biologinė, labai dažna odos ir poodžio ypatybė, kurios ryškumą galima mažinti, bet ne visada įmanoma visiškai pašalinti.
Celiulitas dažniausiai nustatomas apžiūros metu. Gydytojui ar dermatologui paprastai pakanka įvertinti odos paviršių, celiulito išsidėstymą, ryškumą, odos stangrumą, patinimą ir paciento nusiskundimus.
Apžiūros metu gali būti vertinama:
• kuriose kūno vietose matomi pokyčiai;
• ar nelygumai atsiranda tik suspaudus odą, ar matomi ir ramybėje;
• ar yra patinimas, venų išsiplėtimas, kapiliarų tinklas;
• ar oda skausminga, karšta, paraudusi;
• ar pokyčiai atsirado palaipsniui, ar staiga.
Specialūs tyrimai įprastam celiulitui dažniausiai nereikalingi. Vis dėlto kai kuriais atvejais gydytojas gali rekomenduoti papildomą ištyrimą, ypač jei yra patinimas, skausmas, vienos kojos apimties padidėjimas ar įtariama kita būklė.
Galimi tyrimai:
• Kraujo tyrimai. Jie gali būti atliekami, jei įtariamas uždegimas, hormoniniai sutrikimai, medžiagų apykaitos problemos ar kitos ligos. Esant infekcijos požymiams, gali būti vertinami uždegimo rodikliai.
• Ultragarsinis tyrimas. Gali padėti įvertinti poodinio audinio storį, skysčių sankaupas, venų būklę ar atmesti giliųjų venų trombozę, jei yra vienos kojos tinimas ir skausmas.
• Dermatologo ar estetinės medicinos specialisto vertinimas. Jis naudingas planuojant procedūras, nes padeda atskirti, kas dominuoja: riebalinio audinio sankaupos, odos suglebimas, skysčių susilaikymas ar jungiamojo audinio pertvarų įtempimas.
• Fotografavimas standartinėmis sąlygomis. Tai nėra medicininis tyrimas, bet gali padėti objektyviau įvertinti pokyčius prieš gydymą ir po jo.
Labai svarbu nepainioti celiulito su kitomis būklėmis: lipedema, limfedema, venų nepakankamumu, odos infekcija, alergine reakcija ar poodžio uždegimu. Jei pokyčiai asimetriški, skausmingi, greitai progresuoja arba lydi bendri simptomai, reikalinga gydytojo konsultacija.
Celiulitas gydomas arba mažinamas kompleksiškai. Tikslas dažniausiai yra ne „visiškai išnaikinti“ celiulitą, o sumažinti jo ryškumą, pagerinti odos stangrumą, audinių kraujotaką, kūno kompoziciją ir savijautą. Sąžininga žinia pacientui: nėra vieno kremo, tabletės ar procedūros, kuri patikimai ir visam laikui panaikintų celiulitą. Tačiau nuoseklūs veiksmai gali duoti matomą pagerėjimą.
Gyvensenos priemonės:
• Reguliarus fizinis aktyvumas. Jėgos pratimai šlaunims, sėdmenims, pilvo ir liemens raumenims padeda didinti raumenų tonusą ir pagerinti kūno kontūrus. Aerobinė veikla - greitas ėjimas, dviračiai, plaukimas - gerina kraujotaką ir padeda reguliuoti kūno svorį.
• Subalansuota mityba. Rekomenduojama valgyti pakankamai baltymų, daržovių, skaidulų, sveikųjų riebalų, mažinti perteklinį cukrų, alkoholį ir labai sūrų maistą. Svarbus ne trumpalaikis „detoksas“, o ilgalaikis, tvarus mitybos ritmas.
• Kūno svorio stabilumas. Staigūs svorio svyravimai gali mažinti odos elastingumą. Jei yra antsvorio, palaipsnis svorio mažinimas gali sumažinti celiulito ryškumą, bet visiškai jo panaikinti nebūtinai pavyks.
• Pakankamas skysčių vartojimas ir miegas. Tai nepanaikina celiulito tiesiogiai, bet padeda odos būklei, medžiagų apykaitai ir bendrai savijautai.
• Rūkymo atsisakymas. Tai viena svarbiausių priemonių odos mikrocirkuliacijai ir kolageno išsaugojimui.
Vietinės priemonės:
Kremai ir losjonai gali laikinai pagerinti odos išvaizdą, ypač jei juose yra kofeino, retinoidų ar drėkinamųjų medžiagų. Kofeinas gali trumpam sumažinti audinių paburkimą, retinoidai ilgainiui gali šiek tiek pagerinti odos struktūrą. Vis dėlto poveikis dažniausiai yra ribotas ir reikalauja nuolatinio naudojimo. Nėštumo metu ar žindant dėl retinoidų būtina pasitarti su gydytoju.
Masažas ir limfodrenažas:
Rankinis masažas, aparatinis limfodrenažas ar vakuuminės procedūros gali laikinai sumažinti patinimą, pagerinti audinių kraujotaką ir odos išvaizdą. Rezultatai paprastai nėra nuolatiniai, todėl reikia kartotinių procedūrų ir palaikymo.
Estetinės procedūros:
• Radijo dažnio terapija. Šiluma veikia gilesnius odos sluoksnius, gali skatinti kolageno atsinaujinimą ir šiek tiek stangrinti odą.
• Lazerinės procedūros. Kai kurios technologijos nukreiptos į jungiamojo audinio pertvaras, odos stangrinimą ir riebalinį audinį. Poveikis priklauso nuo metodo ir celiulito tipo.
• Smūginės bangos terapija. Gali pagerinti audinių mikrocirkuliaciją ir odos tekstūrą, ypač taikant kursais.
• Subcizija. Tai procedūra, kai specialiu instrumentu atlaisvinamos jungiamojo audinio pertvaros, traukiančios odą žemyn. Ji gali būti veiksminga esant aiškioms, gilesnėms duobutėms, tačiau turi būti atliekama patyrusio specialisto.
• Injekciniai metodai. Kai kuriose šalyse naudojamos tam tikros injekcijos jungiamojo audinio pertvaroms veikti, tačiau tinkamumas priklauso nuo individualios būklės, saugumo ir registracijos konkrečioje šalyje.
Chirurginis gydymas įprastam celiulitui taikomas retai. Riebalų nusiurbimas nėra patikimas celiulito gydymas ir kai kuriais atvejais odos nelygumus gali net paryškinti, jei nėra tinkamai parinktas metodas.
Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami tada, kai derinami keli metodai: fizinis aktyvumas, mitybos korekcija, odos priežiūra ir, jei pageidaujama, profesionalios procedūros. Prieš renkantis brangias procedūras verta pasitarti su dermatologu ar patikimu estetinės medicinos gydytoju, kad lūkesčiai būtų realistiški.
Dėl įprasto celiulito į gydytoją verta kreiptis tada, kai pokyčiai kelia nerimą, greitai ryškėja, atsiranda skausmas arba planuojate procedūras ir norite saugaus, individualiai tinkamo plano. Dermatologas gali padėti atskirti celiulitą nuo kitų būklių ir patarti, kurie metodai turi pagrįstą naudą.
Skubiau kreipkitės į gydytoją, jei atsiranda šie požymiai:
• oda staiga parausta, tampa karšta, skausminga ar patinusi;
• pakyla temperatūra, krečia šaltis, pablogėja bendra savijauta;
• paraudimas greitai plečiasi;
• viena koja staiga patinsta labiau nei kita, atsiranda blauzdos skausmas ar dusulys;
• odoje atsiranda pūlių, žaizda, juodos ar melsvos dėmės;
• turite cukrinį diabetą, imuninės sistemos nusilpimą ar vartojate imunitetą slopinančius vaistus;
• po traumos, įkandimo ar injekcijos oda tampa skausminga ir karšta.
Šie simptomai nėra būdingi paprastam kosmetiniam celiulitui. Jie gali rodyti odos infekciją, venų trombozę ar kitą būklę, kuriai reikalingas greitas įvertinimas.
Jeigu celiulitas daro didelę įtaką savivertei, vengiate sporto, paplūdimio ar artumo dėl odos išvaizdos, taip pat verta pasikalbėti su specialistu. Kartais svarbiausia pagalba yra ne agresyvus gydymas, o realistiškas supratimas, kad celiulitas yra labai dažna kūno ypatybė, o ne nesėkmė ar aplaidumo ženklas.
Susiję tyrimai su Celiulitas
Žemiau pateikti tyrimai, kurių rezultatas sergant šia liga dažnai skiriasi nuo normos. Juostelės ilgis ir procentas rodo, kuriai daliai sergančiųjų pokytis būdingas.
Tyrimų reikšmės padidėja
8Tinklapyje esanti informacija yra bendro pobūdžio ir nėra individuali medicininė konsultacija. Tyrimų atsakymus turi vertinti sveikatos priežiūros specialistas, atsižvelgdamas į kitus tyrimų duomenis bei Jūsų jaučiamus simptomus. Portalas neprisiima atsakomybės už sprendimus, priimtus pagal šią informaciją.
Diskusija
Pasidalinkite savo patirtimi apie šią ligą: kaip ją pastebėjote, kaip sekėsi diagnostika ir gydymas. Jūsų istorija gali padėti kitiems.
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas!