Blefaritas
Blefaritas - tai vokų kraštų uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis paraudimu, niežėjimu, deginimu ir „smėlio“ pojūčiu akyse. Nors ši būklė dažnai būna lėtinė ir linkusi kartotis, tinkama vokų priežiūra ir gydymas paprastai leidžia gerai kontroliuoti simptomus. Svarbu neatidėlioti apžiūros, jei atsiranda stiprus skausmas, regėjimo pablogėjimas ar ryškus akies paraudimas.
Blefaritas yra uždegiminė vokų kraštų liga, kai pažeidžiama vieta, kur auga blakstienos ir atsiveria riebalinės vokų liaukos. Šios liaukos, vadinamos Meibomo liaukomis, gamina riebalinį ašarų plėvelės sluoksnį. Jis padeda ašaroms neišgaruoti per greitai ir saugo akies paviršių nuo išsausėjimo.
Kai vokų kraštuose kaupiasi riebalų, odos pleiskanų, bakterijų ar uždegiminių medžiagų, liaukų latakėliai gali užsikimšti. Tuomet ašarų plėvelė tampa nestabili, akys greičiau sausėja, atsiranda deginimas, svetimkūnio pojūtis, paraudimas. Dėl nuolatinio dirginimo gali uždegti ne tik vokų kraštai, bet ir junginė, o sunkesniais atvejais - ragena.
Blefaritas dažnai skirstomas į dvi pagrindines formas. Priekinis blefaritas labiau pažeidžia išorinį voko kraštą ties blakstienų šaknimis. Jis neretai siejamas su odos pleiskanojimu, bakterijų dauginimusi ar seborėjiniu dermatitu. Užpakalinis blefaritas susijęs su Meibomo liaukų funkcijos sutrikimu, kai jų išskyros tampa tirštos, liaukos užsikemša ir akies paviršius ima sausėti.
Ši liga nėra pavojinga gyvybei ir dažniausiai nėra užkrečiama įprasto kasdienio kontakto metu, tačiau ji gali stipriai bloginti gyvenimo kokybę. Negydomas ar blogai kontroliuojamas blefaritas gali sukelti dažnus miežius, chalazionus, sausų akių ligą, blakstienų augimo pakitimus, vokų krašto randėjimą ar ragenos pažeidimą.
- Vokų kraštų paraudimas, paburkimas ar jautrumas.
- Niežėjimas, perštėjimas, deginimas akyse.
- Svetimkūnio arba „smėlio“ pojūtis, ypač mirksint.
- Akių sausumas arba, priešingai, refleksinis ašarojimas.
- Pleiskanos, gelsvos ar baltos apnašos ties blakstienų šaknimis.
- Sulipusios blakstienos ryte, vokų „prilipimo“ jausmas pabudus.
- Padidėjęs jautrumas šviesai, vėjui, dūmams ar ekranų naudojimui.
- Neryškus matymas, kuris pagerėja pamirksėjus.
- Greitas akių nuovargis skaitant, vairuojant ar dirbant kompiuteriu.
- Tirštos, drumstos liaukų išskyros vokų kraštuose.
- Dažnai pasikartojantys miežiai ar chalazionai.
- Sausų akių simptomai, kurie sustiprėja vakare arba šildomose, kondicionuojamose patalpose.
- Blakstienų slinkimas arba netaisyklingas jų augimas.
- Voko krašto sustorėjimas, nelygumai, randėjimas.
- Nuolatinis junginės paraudimas.
- Ragenos dirginimas, paviršiniai pažeidimai, skausmas.
- Vienos akies simptomai, kurie nepraeina ar vis stiprėja, ypač jei yra voko deformacija ar žaizdelė.
Blefaritas paprastai atsiranda ne dėl vienos priežasties, o dėl kelių veiksnių derinio. Vienas svarbiausių mechanizmų - sutrikusi vokų kraštų mikroaplinka: pasikeičia riebalinių liaukų išskyros, daugėja bakterijų, kaupiasi pleiskanos ir uždegimą skatinančios medžiagos.
Dažnos priežastys ir rizikos veiksniai:
- Meibomo liaukų funkcijos sutrikimas. Kai riebalinės išskyros tampa per tirštos, jos sunkiau pasišalina, liaukos kemšasi, o ašarų plėvelė greičiau garuoja.
- Odos ligos. Blefaritas dažniau pasitaiko žmonėms, sergantiems seborėjiniu dermatitu, rožine, atopiniu dermatitu ar turintiems riebią, pleiskanojančią odą.
- Bakterijų dauginimasis. Ant odos natūraliai gyvenančios bakterijos gali sukelti uždegiminę reakciją, ypač kai vokų higiena nepakankama arba yra apnašų ties blakstienomis.
- Demodex erkutės. Šios mikroskopinės erkutės gali gyventi blakstienų folikuluose. Jų perteklius siejamas su cilindrinėmis apnašomis aplink blakstienas, niežėjimu ir lėtiniu uždegimu.
- Amžius. Vyresniems žmonėms Meibomo liaukų funkcija dažniau silpnėja, todėl blefaritas ir sausų akių simptomai tampa dažnesni.
- Kontaktiniai lęšiai ir akių kosmetika. Netinkama lęšių priežiūra, senas tušas, akių pieštukas, blakstienų priauginimas ar agresyvus makiažo valymas gali dirginti vokų kraštus.
- Aplinkos veiksniai. Sausas oras, dūmai, dulkės, ilgas darbas prie ekranų ir retas mirksėjimas gali sustiprinti simptomus.
Blefaritas nėra prastos asmens higienos požymis. Net labai kruopščiai savimi besirūpinantys žmonės gali sirgti šia liga, nes svarbūs ir odos tipas, liaukų veikla, imuninė reakcija bei gretutinės ligos.
Blefaritas dažniausiai nustatomas gydytojo oftalmologo apžiūros metu. Diagnozei paprastai pakanka išsamiai įvertinti nusiskundimus, ligos trukmę, pasikartojimą, naudojamas akių priemones, kontaktinius lęšius, odos būklę ir atlikti akies bei vokų apžiūrą.
Pagrindiniai diagnostikos žingsniai:
- Vokų kraštų apžiūra. Vertinama, ar yra paraudimas, pleiskanos, apnašos, blakstienų slinkimas, netaisyklingas augimas, liaukų angų užsikimšimas.
- Apžiūra plyšine lempa. Tai specialus mikroskopas, leidžiantis detaliai įvertinti vokus, junginę, rageną, ašarų plėvelę ir Meibomo liaukų angas.
- Meibomo liaukų funkcijos vertinimas. Gydytojas gali švelniai paspausti voką ir įvertinti, ar išskyros skaidrios, tirštos, vaškinės ar jų visai nėra.
- Ašarų plėvelės tyrimai. Gali būti atliekamas ašarų plėvelės plyšimo laiko įvertinimas, dažymas fluoresceinu ar kitais dažais, siekiant pamatyti sausumo ir ragenos pažeidimo požymius.
- Demodex požymių paieška. Jei matomos tipiškos cilindrinės apnašos aplink blakstienas arba simptomai užsitęsę, gali būti tiriamos blakstienos mikroskopu.
- Pasėlis ar papildomi tyrimai. Jie reikalingi retai, dažniausiai tada, kai įtariama neįprasta infekcija, gydymas neveiksmingas arba uždegimas labai ryškus.
Svarbu atskirti blefaritą nuo alerginio konjunktyvito, sausų akių ligos, infekcinio konjunktyvito, herpeso infekcijos, ragenos pažeidimų ar retesnių vokų ligų. Jei uždegimas vienpusis, nuolat kartojasi toje pačioje vietoje, yra žaizdelė, kraujavimas ar blakstienų netekimas ribotame plote, gydytojas gali rekomenduoti papildomą ištyrimą dėl kitų vokų ligų.
Blefaritas dažnai yra lėtinė būklė, todėl gydymo tikslas - ne tik greitai sumažinti uždegimą, bet ir ilgainiui palaikyti sveiką vokų kraštų būklę. Daugeliui žmonių svarbiausia gydymo dalis yra nuosekli kasdienė vokų higiena.
Pagrindinės gydymo priemonės:
- Šilti kompresai. Šiluma padeda suminkštinti tirštas Meibomo liaukų išskyras. Kompresas dedamas ant užmerktų vokų 5-10 minučių, paprastai 1-2 kartus per dieną, pagal gydytojo rekomendaciją.
- Vokų masažas. Po šilto kompreso vokai švelniai masažuojami link blakstienų krašto, kad liaukų turinys lengviau pasišalintų. Masažas neturi būti skausmingas.
- Vokų kraštų valymas. Naudojamos specialios vokų servetėlės, putos ar tirpalai. Reikėtų vengti agresyvaus trynimo, spiritinių priemonių ar savavališkai parinktų dirginančių skysčių.
- Dirbtinės ašaros. Be konservantų esančios dirbtinės ašaros gali sumažinti sausumą, deginimą ir svetimkūnio pojūtį.
- Antibiotikai. Jei įtariamas bakterinis komponentas, gydytojas gali skirti antibiotikų tepalą ar lašus. Kai kuriais atvejais, ypač esant rožinei ar ryškiam Meibomo liaukų sutrikimui, skiriami geriamieji antibiotikai, pavyzdžiui, doksiciklinas ar azitromicinas.
- Priešuždegiminiai vaistai. Trumpam laikui gali būti skiriami kortikosteroidų akių lašai ar tepalai, tačiau juos būtina vartoti tik gydytojo nurodymu, nes ilgalaikis vartojimas gali didinti akispūdį ar sukelti kitų komplikacijų.
- Demodex gydymas. Jei nustatomas Demodex sukeltas blefaritas, gali būti naudojamos specialios priemonės su arbatmedžio aliejaus komponentais ar kiti gydytojo paskirti preparatai. Gryno arbatmedžio aliejaus ant vokų tepti negalima - jis gali stipriai nudeginti ir sudirginti akis.
- Gretutinių odos ligų kontrolė. Sergant rožine ar seborėjiniu dermatitu, svarbu gydyti ir odos būklę, nes kitaip akių simptomai dažnai kartojasi.
Kasdieniai įpročiai taip pat labai svarbūs. Rekomenduojama reguliariai keisti akių kosmetiką, kruopščiai ją nuvalyti prieš miegą, per paūmėjimą vengti kontaktinių lęšių ir blakstienų priauginimo, dažniau daryti pertraukas dirbant prie ekrano, sąmoningai pamirksėti. Gydymas dažnai trunka kelias savaites, o palaikomoji vokų priežiūra gali būti reikalinga ilgą laiką.
Į gydytoją oftalmologą verta kreiptis, jei vokų paraudimas, niežėjimas, pleiskanojimas ar akių deginimas nepraeina per kelias dienas, dažnai kartojasi arba trukdo kasdieniam gyvenimui. Nors blefaritas dažnai nėra pavojingas, panašius simptomus gali sukelti ir kitos akių ligos, kurioms reikia kitokio gydymo.
Skubiau kreipkitės į gydytoją, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių:
- stiprus akies skausmas;
- staigus ar didėjantis regėjimo pablogėjimas;
- ryškus vienos akies paraudimas;
- didelis jautrumas šviesai;
- pūlingos išskyros, gausus vokų patinimas;
- įtarimas, kad pažeista ragena, akyje yra svetimkūnis ar įvyko trauma;
- skausmingas bėrimas pūslelėmis aplink akį;
- simptomai atsirado nešiojant kontaktinius lęšius ir greitai stiprėja;
- voko krašte yra negyjanti žaizdelė, kraujavimas, mazgelis ar ribotas blakstienų iškritimas.
Taip pat pasitarkite su gydytoju, jei blefaritas nuolat grįžta, savarankiškos vokų higienos nepakanka arba tenka dažnai vartoti akių lašus. Tinkamai parinktas gydymo planas padeda sumažinti paūmėjimus ir apsaugoti akies paviršių.
