Atrofinis vaginitas
Atrofinis vaginitas, dar vadinamas makšties atrofija, yra uždegiminė būklė, kurią sukelia estrogenų lygio sumažėjimas organizme. Ši būklė dažniausiai pasireiškia po menopauzės, tačiau gali atsirasti ir kitais gyvenimo laikotarpiais, kai sumažėja estrogenų. Nors simptomai gali būti nemalonūs, atrofinis vaginitas yra gydomas ir dažnai galima pasiekti reikšmingą pagerėjimą.
Atrofinis vaginitas yra makšties gleivinės uždegimas, kurį sukelia estrogenų trūkumas. Estrogenai yra hormonai, svarbūs makšties sienelių storiui, drėgmei ir elastingumui palaikyti. Kai estrogenų lygis krenta, makšties audiniai plonėja, tampa sausesni ir mažiau elastingi, todėl lengviau uždegami. Ši būklė dažniausiai paveikia makštį ir vulvą, bet gali turėti įtakos ir šlapimo takų funkcijai. Ne gydoma, atrofinis vaginitas gali sukelti lėtinį diskomfortą, pasikartojančias infekcijas ir šlapimo nelaikymą.
- Makšties sausumas, niežėjimas ar deginimas
- Sumažėjęs tepimas lytinio akto metu, skausmas ar kraujavimas po jo
- Geltonos, nemalonaus kvapo išskyros
- Dažnas arba skubus šlapinimasis
- Skausmas šlapinantis
- Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos
- Makšties sienelių susiaurėjimas arba sukibimas (sinechijos)
- Sumažėjęs lytinis potraukis dėl diskomforto
Pagrindinė atrofinio vaginito priežastis yra estrogenų trūkumas. Rizikos veiksniai apima: menopauzę (natūralią arba chirurginę), kai kiaušidės pašalinamos; krūties vėžio gydymą hormonų terapija (pvz., aromatazės inhibitoriai); maitinimą krūtimi, kai laikinai sumažėja estrogenų; radioterapiją dubens srityje; rūkymą, kuris trukdo estrogenų veikimą; ir tam tikrus vaistus, pvz., chemoterapinius ar antiestrogeninius preparatus. Amžius taip pat yra svarbus veiksnys, nes po menopauzės estrogenų lygis natūraliai mažėja.
Diagnozė dažniausiai nustatoma remiantis simptomais ir klinikiniu ištyrimu. Gydytojas gali atlikti dubens tyrimą, kad įvertintų makšties gleivinės būklę. Papildomi tyrimai gali apimti: makšties pH matavimą (atrofinio vaginito atveju pH būna padidėjęs, >4,5), makšties išskyrų mikroskopinį tyrimą, kad būtų atmestos infekcijos, ir citologinį tepinėlį (PAP testą) siekiant įvertinti ląsteles. Kartais gali būti reikalingas hormonų lygio tyrimas kraujyje (estradiolis, FSH), ypač jei menopauzė dar nepatvirtinta. Jei simptomai išlieka po gydymo, gali prireikti kolposkopijos arba biopsijos, kad būtų atmestos kitos patologijos.
Gydymas orientuotas į estrogenų trūkumo korekciją ir simptomų mažinimą. Pirmojo pasirinkimo gydymas yra vietiniai estrogenų preparatai: kremai, tabletės arba žvakutės, dedamos į makštį. Jie veiksmingai atkuria gleivinės drėgmę ir elastingumą, paprastai neturi sisteminio poveikio ir yra saugūs ilgalaikiam naudojimui. Jei vietiniai preparatai netinka, gali būti skiriama sisteminė hormonų terapija (estrogenai tabletėmis ar pleistrais). Nemedikamentiniai metodai apima drėkinamuosius kremus, tepalus ar lubrikantus lytiniams santykiams. Taip pat rekomenduojama vengti muilų, kvapiųjų priemonių ir medvilninių apatinių drabužių naudojimas. Fizioterapija dubens dugno raumenims stiprinti gali padėti esant šlapimo nelaikymui.
Kreiptis į gydytoją reikėtų, jei jaučiate makšties sausumą, niežėjimą ar deginimą, kurie trukdo kasdieniam gyvenimui arba lytiniams santykiams. Taip pat būtina konsultacija, jei atsiranda kraujavimas po lytinio akto, makšties išskyros su nemaloniu kvapu, arba pasikartojančios šlapimo takų infekcijos. Skubiai kreiptis reikėtų, jei kraujavimas yra gausus, atsiranda ūmus skausmas pilvo apačioje arba karščiavimas. Atrofinis vaginitas nėra pavojingas gyvybei, tačiau negydomas gali ženkliai pabloginti gyvenimo kokybę ir sukelti komplikacijų, todėl ankstyva diagnozė ir gydymas yra svarbūs.
