Antifosfolipidinis sindromas
Antifosfolipidinis sindromas - tai autoimuninė būklė, kai organizmo imuninė sistema gamina antikūnus, didinančius kraujo krešulių susidarymo riziką. Liga gali pažeisti venas, arterijas, nėštumo eigą ir įvairius organus, todėl svarbu ją atpažinti laiku. Tinkamai gydant, dauguma žmonių gali gyventi aktyvų ir visavertį gyvenimą.
Antifosfolipidinis sindromas yra autoimuninė liga, kai kraujyje atsiranda specifinių antifosfolipidinių antikūnų. Šie antikūnai veikia kraujo krešėjimo sistemą ir kraujagyslių vidinį sluoksnį, todėl kraujas tampa linkęs krešėti greičiau, nei turėtų.
Krešuliai gali susidaryti venose, pavyzdžiui, kojų giliosiose venose, arba arterijose, kurios aprūpina krauju smegenis, širdį, inkstus ir kitus organus. Dėl to gali pasireikšti giliųjų venų trombozė, plaučių embolija, insultas ar kitos kraujotakos komplikacijos.
Moterims Antifosfolipidinis sindromas gali būti susijęs su pasikartojančiais persileidimais, vaisiaus augimo sulėtėjimu, priešlaikiniu gimdymu ar preeklampsija. Liga gali būti pirminė, kai nėra kitos autoimuninės ligos, arba antrinė, kai ji pasireiškia kartu su sistemine raudonąja vilklige ar kitomis imuninės sistemos ligomis.
- Vienos kojos patinimas, skausmas, paraudimas ar šilumos pojūtis - tai gali rodyti giliųjų venų trombozę.
- Staigus dusulys, krūtinės skausmas, kosulys su krauju ar alpimas gali būti plaučių embolijos požymiai.
- Staigus veido, rankos ar kojos silpnumas, kalbos sutrikimas, regos pakitimai ar stiprus galvos skausmas gali rodyti insultą.
- Krūtinės spaudimas, skausmas, plintantis į ranką, kaklą ar žandikaulį, gali būti širdies kraujotakos sutrikimo požymis.
- Pasikartojantys ankstyvi persileidimai.
- Vaisiaus augimo sulėtėjimas.
- Priešlaikinis gimdymas dėl placentos kraujotakos sutrikimų.
- Preeklampsija - padidėjęs kraujospūdis, baltymas šlapime, tinimai.
- Migreniniai galvos skausmai ar neurologiniai simptomai.
- Melsvai rausvas, tinklą primenantis odos piešinys, vadinamas livedo reticularis.
- Trombocitų kiekio sumažėjimas kraujyje.
- Nuovargis, atminties ar dėmesio sutrikimai, ypač jei liga susijusi su kitomis autoimuninėmis būklėmis.
Tiksli priežastis, kodėl išsivysto Antifosfolipidinis sindromas, ne visada aiški. Žinoma, kad imuninė sistema pradeda gaminti antikūnus prieš fosfolipidus arba su jais susijusius baltymus. Svarbiausi antikūnai, kurių ieškoma tyrimuose, yra lupus antikoaguliantas, antikardiolipininiai antikūnai ir antikūnai prieš beta-2 glikoproteiną I.
Riziką gali didinti autoimuninės ligos, ypač sisteminė raudonoji vilkligė. Kai kuriems žmonėms antifosfolipidiniai antikūnai laikinai atsiranda po infekcijų ar vartojant tam tikrus vaistus, tačiau tai dar nereiškia, kad žmogus serga šiuo sindromu.
Krešulių susidarymo tikimybę papildomai didina rūkymas, nutukimas, nejudrumas, ilgos kelionės, operacijos, traumos, estrogenų turintys kontraceptikai ar hormonų terapija. Nėštumas taip pat yra laikotarpis, kai kraujo krešėjimo sistema natūraliai tampa aktyvesnė, todėl moterims, turinčioms šį sindromą, reikalinga atidesnė priežiūra.
Antifosfolipidinis sindromas nustatomas įvertinus ne tik kraujo tyrimus, bet ir klinikinius įvykius - trombozę arba būdingas nėštumo komplikacijas. Vien tik teigiamas antikūnų tyrimas paprastai nėra pakankamas diagnozei, nes antikūnai kartais būna laikini.
Gydytojas gali paskirti kraujo tyrimus dėl lupus antikoagulianto, antikardiolipininių antikūnų ir antikūnų prieš beta-2 glikoproteiną I. Kad diagnozė būtų patikima, tyrimai dažniausiai kartojami po ne mažiau kaip 12 savaičių.
Jei įtariamas krešulys, atliekami vaizdiniai tyrimai: kojų venų echoskopija, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija arba angiografija. Esant neurologiniams simptomams, gali būti atliekama galvos MRT ar KT. Nėštumo metu vertinama placentos veikla, vaisiaus augimas, kraujospūdis, šlapimo tyrimai ir kraujo krešėjimo rodikliai.
Gydymo tikslas - sumažinti naujų krešulių riziką ir apsaugoti organus. Jei žmogus jau patyrė trombozę, dažniausiai skiriami kraują skystinantys vaistai, pavyzdžiui, varfarinas. Gydymo trukmė priklauso nuo trombozės pobūdžio, antikūnų profilio ir individualios rizikos, tačiau kai kuriais atvejais antikoaguliantus reikia vartoti ilgai ar visą gyvenimą.
Nėštumo metu dažnai taikomas mažų dozių aspirino ir mažos molekulinės masės heparino derinys. Šis gydymas parenkamas individualiai, bendradarbiaujant akušeriui-ginekologui, hematologui ar reumatologui.
Labai svarbios ir kasdienės priemonės: nerūkyti, palaikyti sveiką kūno svorį, judėti, vengti ilgo nejudrumo, pakankamai gerti skysčių kelionių metu. Jei vartojami antikoaguliantai, būtina laikytis gydytojo nurodymų, reguliariai tikrinti kraujo krešėjimo rodiklius ir prieš operacijas ar odontologines procedūras informuoti medikus apie gydymą.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei buvo neaiškios kilmės trombozė, ypač jauname amžiuje, pasikartojantys persileidimai, nepaaiškinamos nėštumo komplikacijos arba nustatyti antifosfolipidiniai antikūnai.
Skubi pagalba būtina, jei staiga atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, vienos kojos tinimas ir skausmas, kalbos sutrikimas, veido ar galūnės silpnumas, staigus regėjimo pablogėjimas ar labai stiprus galvos skausmas. Tai gali būti pavojingų krešulių požymiai.
Jei diagnozė jau nustatyta, svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją net ir tada, kai jaučiatės gerai. Antifosfolipidinis sindromas dažnai kontroliuojamas sėkmingai, tačiau gydymo saugumas priklauso nuo nuoseklaus stebėjimo.
