Hepcidinas

Hepcidinas yra kepenyse gaminamas hormonas, pagrindinis geležies apykaitos reguliatorius organizme. Jis kontroliuoja geležies įsisavinimą iš maisto ir jos išsiskyrimą iš atsargų, užtikrindamas geležies homeostazę.

Funkcija
  • Reguliuoja geležies kiekį kraujyje, slopindamas jos įsisavinimą žarnyne ir išsiskyrimą iš kepenų bei blužnies.
  • Apsaugo nuo geležies pertekliaus, mažindamas transferino receptorių aktyvumą.
  • Dalyvauja uždegiminiame atsake - jo gamyba didėja sergant lėtinėmis ligomis.
Kilmė
  • Gaminamas kepenyse (hepatocituose).
  • Jo sintezę skatina geležies perteklius ir uždegiminiai citokinai (pvz., IL-6).
  • Slopinamas esant geležies stokai ir hipoksijai.
Procedūra
  • Hepcidino koncentracija nustatoma iš veninio kraujo mėginio, paimto įprastu būdu.
  • Specialaus pasiruošimo nereikia, tačiau rekomenduojama kraujo duoti ryte, nevalgius.
Pagrindinės priežastys
  • Geležies perteklius (hemochromatozė, dažni perpylimai).
  • Lėtinės uždegiminės ligos (reumatoidinis artritas, lėtinė inkstų liga).
  • Infekcijos (ypač ūminės, kai padidėjęs IL-6).
Pasekmės
  • Dėl sumažėjusio geležies įsisavinimo gali išsivystyti geležies stokos anemija, nors bendras geležies kiekis organizme yra normalus.
Pagrindinės priežastys
  • Geležies stoka (mitybinė anemija, kraujavimas).
  • Hemolizinės anemijos (padidėjusi eritropoezė slopina hepcidino gamybą).
  • Paveldimos hepcidino gamybos sutrikimai (labai retai).
Pasekmės
  • Dėl sumažėjusio hepcidino padidėja geležies įsisavinimas, o tai ilgainiui gali sukelti geležies perteklių audiniuose.
Gydytojų specialybės
  • Hematologas - įtariant geležies apykaitos sutrikimus, anemijas, hemochromatozę.
  • Gastroenterologas - esant lėtinėms kepenų ligoms arba malabsorbcijai.
  • Reumatologas - vertinant lėtinį uždegimą.
Klinikinės situacijos
  • Įtariant geležies perteklių arba stoką, ypač kai feritino ir transferino rodikliai prieštaringi.
  • Stebint gydymo efektyvumą (pvz., geležies preparatais ar flebotomija).
Bendra Suaugusiųjų hepcidino koncentracija kraujyje priklauso nuo laboratorijos metodų. Tipiniai intervalai (ng/mL):
Vyrams Vyrams: 2-20 ng/mL
Moterims Moterims: 1-15 ng/mL

Susiję simptomai

Ligos, kuriose šio tyrimo reikšmė paprastai padidėja

Ligos, kuriose šio tyrimo reikšmė paprastai sumažėja