Vulvovaginitas
Vulvovaginitas yra dažnas moterų lytinių organų uždegimas, apimantis vulvą ir makštį. Ši būklė gali sukelti diskomfortą, niežėjimą ir išskyras, tačiau laiku kreipusis pagalbos, ji yra sėkmingai gydoma.
Vulvovaginitas - tai uždegiminė reakcija, pažeidžianti išorinius moters lytinius organus (vulvą) ir makštį. Uždegimą dažniausiai sukelia infekcijos (bakterinės, grybelinės ar pirmuonių), tačiau priežastimi gali būti ir alerginės reakcijos, hormoniniai pokyčiai ar mechaniniai dirgikliai. Sutrikus natūraliai makšties mikroflorai, sumažėja apsauginių laktobacilų, todėl patogeniniai mikroorganizmai lengviau sukelia uždegimą. Vulvovaginitas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje - nuo vaikystės iki menopauzės, tačiau dažniausiai susiduriama su juo reprodukciniu laikotarpiu.
- Niežulys ir deginimo pojūtis vulvos bei makšties srityje
- Padidėjusios, pakitusios spalvos (gelsvos, žalsvos, balkšvos) išskyros, kartais su nemaloniu kvapu
- Skausmas ar diskomfortas lytinių santykių metu
- Paraudimas, patinimas, dirglumas
- Dažnas ir skausmingas šlapinimasis
- Įtrūkimai odoje, pūslelės, ypač esant grybelinei infekcijai
- Bendras silpnumo jausmas
Dažniausia vulvovaginito priežastis yra trijų tipų infekcijos: bakterinė vaginozė (sukelta Gardnerella vaginalis), grybelinė infekcija (dažniausiai Candida albicans) ir trichomonozė (sukelta Trichomonas vaginalis). Rizikos veiksniai apima nekontroliuojamą antibiotikų vartojimą (sunaikinamas natūralus makšties mikrobiomas), nėštumą, cukrinį diabetą, prastą higieną arba priešingai - pernelyg intensyvią intymią higieną (muilas, dušeliai), hormoninius pokyčius menopauzės metu ar kontraceptikų fone. Taip pat svarbu prisiminti, kad vulvovaginitą gali sukelti alergija lateksui, tepalams ar skalbikliams.
Gydytojas diagnozuoja vulvovaginitą remdamasis paciento nusiskundimais, apžiūra ginekologinėje kėdėje bei laboratoriniais tyrimais. Atliekamas makšties tepinėlis, kuris mikroskopiškai tiriamas dėl Candida, Gardnerella, Trichomonas ar kitų sukėlėjų. Prireikus atliekama pH matavimas (padidėjęs pH rodo bakterinę vaginozę) arba pasėlis siekiant nustatyti konkretų mikroorganizmą. Esant pasikartojantiems atvejams, gali būti rekomenduojamas lytiniu keliu plintančių infekcijų patikrinimas arba alergologinis įvertinimas.
Gydymas priklauso nuo sukėlėjo: bakterinė vaginozė gydoma antibakteriniais vaistais (pvz., metronidazolu ar klindamicinu), grybelinė infekcija - priešgrybeliniais preparatais (imidakazolais, flukonazolu). Trichomonozė reikalauja sisteminio gydymo metronidazolu ar tinidazolu, dažnai būtinas ir partnerio gydymas. Alerginio vulvovaginito atveju pašalinami dirgikliai, skiriami antihistamininiai vaistai arba vietiniai kortikosteroidai. Labai svarbu vengti savarankiško gydymo - netinkamai parinkti vaistai gali pabloginti būklę. Taip pat rekomenduojama laikinai susilaikyti nuo lytinių santykių, naudoti švelnią intymią higieną ir dėvėti medvilninius apatinius.
Nedelsiant reikėtų kreiptis, jei atsiranda stiprus niežulys, skausmas, gausios ar nemalonaus kvapo išskyros, ypač jei simptomai pablogėja per kelias dienas. Skubios pagalbos reikia, kai atsiranda karščiavimas, šaltkrėtis, pilvo skausmas ar kraujavimas iš makšties (nesusijęs su mėnesinėmis). Moterys nėštumo metu, sergančios cukriniu diabetu ar imunodeficitu, turėtų kreiptis esant bet kokiems vulvovaginito simptomams, kad būtų išvengta komplikacijų. Taip pat būtina apsilankyti pas gydytoją, jei simptomai kartojasi dažnai - gali prireikti ilgalaikio gydymo plano.
