Vengiančioji asmenybės sutrikimas
Vengiančioji asmenybės sutrikimas - tai psichikos būklė, kai žmogus nuolat jaučia intensyvų nerimą dėl kritikos ir atstūmimo, todėl vengia socialinių situacijų. Šis sutrikimas giliai veikia asmens gebėjimą užmegzti ryšius, dirbti ir džiaugtis gyvenimu, tačiau tinkamai atpažintas jis yra sėkmingai gydomas.
Vengiančioji asmenybės sutrikimas (VAS) yra nuolatinis elgesio ir vidinių išgyvenimų modelis, pasireiškiantis stipriu socialiniu slopinimu, nepakankamumo jausmu ir perdėtu jautrumu neigiamiems vertinimams. Skirtingai nei drovumas, kuris yra laikinas, VAS būdingas ilgalaikis ir visapusiškas socialinių situacijų vengimas, kuris išlieka net keičiantis aplinkybėms. Sutrikimas dažniausiai prasideda ankstyvoje suaugystėje ir pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse - darbe, mokykloje, asmeniniuose santykiuose. Pagrindinė problema yra ne tai, kad žmogus nenori bendrauti, o tai, kad jis bijo būti atmestas ar pažemintas, todėl renkasi vienatvę kaip saugesnį kelią.
- Nuolatinis pagrindinių socialinių veiklų (susitikimų, vakarėlių, pokalbių) vengimas
- Stiprus nerimas ir įtampa artėjant bet kokiai socialinei situacijai
- Įsitikinimas, kad esi socialiai nekompetentingas, nepatrauklus ar prastesnis už kitus
- Perdėtas kritikos, nepritarimo ar atstūmimo ženklų ieškojimas ir sureikšminimas
- Nenoras užmegzti naujus santykius, nebent yra tikra, kad būsi priimtas be sąlygų
- Polinkis save izoliuoti ir vengti artimų ryšių, kad išvengtum skausmo
- Darbe: vengiama viešų kalbų, komandinių užduočių, prašymo paaukštinimo
- Studijose: atsisakoma dalyvauti grupiniuose projektuose, vengiama kreiptis pagalbos
- Asmeniniuose santykiuose: sunku išreikšti jausmus, imtis iniciatyvos, pasitikėti
Tikslios VAS priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad jas lemia genetikos, aplinkos ir asmenybės sąveika. Tyrimai rodo, kad padidėjusi rizika yra susijusi su paveldėtu jautriu temperamentu - vaikai, kurie nuo mažens buvo drovūs, jautrūs kritikai ar linkę į nerimą, turi didesnę tikimybę išsivystyti sutrikimą. Aplinkos veiksniai, tokie kaip nuolatinė tėvų ar globėjų kritika, emocinis ar fizinis smurtas, patyčios mokykloje arba nuolatinis atstūmimas bendraamžių, gali sustiprinti šiuos polinkius. Taip pat svarbus ir kultūrinis kontekstas - visuomenėse, kur didelis dėmesys skiriamas socialinei kompetencijai ir sėkmei, sutrikimo rizika gali būti didesnė.
VAS diagnozę nustato psichikos sveikatos specialistas - psichiatras arba klinikinis psichologas - atlikdamas išsamų klinikinį pokalbį ir vertindamas asmenybės funkcionavimą. Diagnostikos kriterijai remiasi Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-11) arba DSM-5, kuriuose aprašomi konkretūs elgesio ir vidinių išgyvenimų modeliai. Gydytojas gali naudoti struktūruotus interviu arba klausimynus, tokius kaip „Asmenybės sutrikimų vertinimo skalė“. Labai svarbu skirti VAS nuo kitų sutrikimų, pavyzdžiui, socialinio nerimo sutrikimo, depresijos ar izoliacijos dėl autizmo spektro. Diagnozei patvirtinti simptomai turi būti nuolatiniai, ilgalaikiai ir sukelti reikšmingą disfunkciją kasdieniame gyvenime.
Pagrindinis VAS gydymo metodas yra psichoterapija. Veiksmingiausia laikoma kognityvinė-elgesio terapija (KET), kuri padeda keisti neigiamus įsitikinimus apie save ir kitus, mažinti socialinį nerimą bei praktikuoti naujus elgesio modelius saugioje aplinkoje. Grupinė terapija gali būti ypač naudinga, nes suteikia galimybę realiu laiku mokytis bendravimo ir gauti grįžtamąjį ryšį. Kai kuriais atvejais skiriami vaistai - selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) - siekiant sumažinti lydinčius nerimo ar depresijos simptomus. Gydymas reikalauja laiko ir kantrybės, tačiau tinkamai pradėjus terapiją dauguma žmonių pastebi reikšmingą pagerėjimą - sumažėja socialinis vengimas ir padidėja pasitikėjimas savimi.
Kreiptis į psichikos sveikatos specialistą vertėtų, kai socialinis vengimas ir vienišumo jausmas tampa tokie stiprūs, kad trukdo siekti gyvenimo tikslų, mokytis, dirbti ar palaikyti santykius. Ypatingai skubiai patariama kreiptis, jeigu atsiranda gretutinių būklių, tokių kaip depresija, mintys apie savižudybę ar priklausomybės (alkoholis, raminamieji). Taip pat verta pasikonsultuoti, jeigu pastebite, kad jūsų vengimas nepalengvėja net keičiant aplinką ar bandant „prisiversti“ - profesionalus vertinimas gali padėti atskirti, ar tai yra laikina būsena, ar giliau įsišaknijęs sutrikimas, reikalaujantis tikslinės pagalbos.
