Varpos vėžys
Varpos vėžys yra reta, tačiau rimta onkologinė liga, pažeidžianti vyro lytinio organo odą bei audinius. Ankstyvas šios ligos nustatymas ženkliai padidina gydymo sėkmės tikimybę ir leidžia išvengti radikalių chirurginių intervencijų. Nepaisant retumo, svarbu žinoti pirmuosius požymius ir rizikos veiksnius, kad laiku kreiptumėtės į gydytoją.
Varpos vėžys - tai piktybinis navikas, dažniausiai atsirandantis iš varpos galvutės ar apyvarpės plokščiojo epitelio ląstelių (plokščialąstelinis karcinoma). Liga gali plisti į aplinkinius audinius, kirkšnies limfmazgius, o vėliau - į tolimus organus (plaučius, kepenis, kaulus). Didžioji dalis atvejų diagnozuojama vyrams po 60 metų, tačiau ŽPV infekcijos fone serga ir jaunesni. Laiku nustačius, prognozė yra gera - išgyvenamumas ankstyvoje stadijoje siekia iki 90 %.
- Mažas, neskausmingas gumbelis ar kietas darinys ant varpos galvutės ar apyvarpės
- Raudona dėmė, opelė ar žaizdelė, kuri negyja per 2-3 savaites
- Paraudimas, patinimas, niežėjimas ar dirginimas
- Nemalonus kvapas, išskyros po apyvarpe (ypač esant fimozėje)
- Skausmas, jautrumas ir kraujavimas iš pažeistos vietos
- Išopėjimas, nevaldomas nekrozinis audinys
- Limfmazgių padidėjimas kirkšnyse (gumbuoti, nesuskausmingi mazgai)
- Bendras silpnumas, svorio kritimas, karščiavimas (esant metastazėms)
Tiksli varpos vėžio priežastis nėra žinoma, tačiau nustatyti keli svarbūs rizikos veiksniai. Lėtinis uždegimas (balanitas, postitas) ir fimozė (neatsitraukianti apyvarpė) sudaro palankią terpę piktybinei transformacijai. Didelę reikšmę turi žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija, ypač 16 ir 18 tipai, kurie siejami su 30-50 % atvejų. Rūkymas - vienas svarbiausių modifikuojamų veiksnių - dėl kancerogeninių medžiagų poveikio lytinių organų odai. Taip pat riziką didina amžius (dažniau >60 m.), susilpnėjęs imunitetas (pvz., po organų transplantacijos, sergant ŽIV) ir psoriazės gydymas UV spinduliais.
Diagnozė pradedama nuo kruopščios fizinės apžiūros - gydytojas įvertina pažeidimo dydį, formą, limfmazgius. Įtariant vėžį, atliekama biopsija (audinio mėginys histologiniam tyrimui) - tai auksinis standartas. Plačiau įvertinti naviko išplitimui gali būti skiriamas varpos ultragarsas, kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Limfmazgių būklei nustatyti naudojami vaizdiniai tyrimai, kartais - limfos scintiografija arba išplėstinė limfadenektomija. ŽPV tyrimas gali padėti numatyti ligos eigą.
Gydymas priklauso nuo vėžio stadijos, naviko dydžio ir bendros paciento sveikatos. Ankstyviems navikams (T1) taikomas organą tausojantis gydymas: vietinė ekscizija, lazerinė abliacija, krioterapija arba Mohs mikrochirurgija. Esant fimozei, atliekama apyvarpės pašalinimo operacija (cirkumcizija). Pažengusiais atvejais (T2-T4) gali reikėti dalinės ar radikalios penektomijos (varpos pašalinimo) kartu su kirkšnies limfmazgių šalinimu. Spindulinė terapija (brachiterapija) ir chemoterapija (cisplatina, fluorouracilas) taikomos neoplazijoms ar metastazėms gydyti. Imunoterapija (pembrolizumabas) gali būti svarstoma esant pažengusiai ligai. Po gydymo svarbi reguliari stebėsena, ypač limfmazgių kontrolė.
Nedelsdami kreipkitės, jei pastebite bet kokį pakitimą ant varpos: gumbelį, opelę, dėmę ar išopėjimą, kurie negyja per 2-3 savaites. Taip pat verta panirti, jei jaučiate niežėjimą, deginimo pojūtį ar atsiranda nemalonus kvapas. Skubios pagalbos reikia, kai pažeidimas pradeda kraujuoti, atsiranda stiprus skausmas, patinimas arba padidėja kirkšnies limfmazgiai. Nebijokite - kuo anksčiau nustatoma liga, tuo dažniau galima išvengti radikalios operacijos ir išsaugoti organo funkciją.
