Vaistų sukelta vilkligė
Vaistų sukelta vilkligė yra į sisteminę raudonąją vilkligę panaši autoimuninė reakcija, atsirandanti vartojant tam tikrus vaistus. Dažniausiai ji pažeidžia sąnarius, raumenis, odą ir serozines plėves, tačiau nutraukus ją sukėlusį vaistą simptomai paprastai palaipsniui silpnėja. Svarbiausia - laiku atpažinti ryšį tarp naujų ar ilgai vartojamų vaistų ir atsiradusių negalavimų.
Vaistų sukelta vilkligė yra būklė, kai imuninė sistema, veikiama tam tikro vaisto, pradeda klaidingai reaguoti į paties organizmo audinius. Tai nėra alergija įprasta prasme ir ne infekcija - žmogus ja neužkrečia kitų. Ši liga laikoma į sisteminę raudonąją vilkligę panašiu sindromu, tačiau dažnai būna švelnesnė ir, svarbiausia, daugeliu atvejų pagerėja nutraukus ją sukėlusį vaistą.
Sergant šia būkle, organizme gali susidaryti autoantikūnai - imuninės sistemos baltymai, nukreipti prieš savas ląstelių struktūras. Dažniausiai aptinkami antinukleariniai antikūnai ir antikūnai prieš histonus. Histonai yra baltymai, padedantys ląstelėje supakuoti genetinę medžiagą, todėl imuninės reakcijos prieš juos gali sukelti uždegimą įvairiose kūno vietose.
Vaistų sukelta vilkligė dažniausiai paveikia:
• sąnarius - atsiranda skausmas, sustingimas, kartais patinimas;
• raumenis - vargina maudimas, silpnumo jausmas;
• odą - gali būti bėrimų, jautrumas saulei;
• serozines plėves - gali vystytis pleuritas ar perikarditas, sukeliantys krūtinės skausmą;
• bendrą savijautą - nuovargis, karščiavimas, apetito stoka.
Skirtingai nei klasikinė sisteminė raudonoji vilkligė, vaistų sukelta vilkligė rečiau pažeidžia inkstus ir centrinę nervų sistemą. Vis dėlto kai kurių vaistų, ypač biologinių preparatų, sukeltas vilkligės sindromas gali būti įvairesnis, todėl kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.
Simptomai dažniausiai atsiranda ne iš karto. Nuo vaisto vartojimo pradžios iki pirmųjų požymių gali praeiti keli mėnesiai ar net keleri metai. Dėl to pacientui kartais sunku susieti negalavimus su seniai vartojamu vaistu. Gydytojui labai padeda tikslus visų vartojamų vaistų, papildų ir neseniai nutrauktų preparatų sąrašas.
- Sąnarių skausmas, maudimas ar rytinis sustingimas, dažniausiai plaštakose, riešuose, keliuose ar pečiuose.
- Raumenų skausmai, bendras kūno maudimas, fizinio pajėgumo sumažėjimas.
- Nuovargis, silpnumas, energijos stoka, kuri nepraeina pailsėjus.
- Nedidelis ar vidutinis karščiavimas be aiškios infekcijos priežasties.
- Apetito sumažėjimas, nepaaiškinamas svorio kritimas arba bendras negalavimas.
- Bėrimai, kurie gali priminti vilkligei būdingus odos pakitimus.
- Padidėjęs jautrumas saulės šviesai - po buvimo saulėje oda parausta, atsiranda bėrimų ar pablogėja savijauta.
- Paraudusios, niežtinčios ar pleiskanojančios odos sritys.
- Retesniais atvejais - burnos gleivinės opos ar plaukų slinkimas, ypač jei reakcija panašesnė į sisteminę vilkligę.
- Krūtinės skausmas, kuris stiprėja giliai įkvepiant, kosint ar gulint.
- Dusulys arba oro trūkumo jausmas.
- Sausas kosulys, jei vystosi pleuros uždegimas.
- Spaudimas ar skausmas už krūtinkaulio, galintis rodyti perikardo uždegimą.
- Kojų tinimas, putotas šlapimas ar padidėjęs kraujospūdis - galimo inkstų pažeidimo požymiai.
- Stiprus galvos skausmas, traukuliai, sumišimas ar nauji neurologiniai simptomai - būtina skubi gydytojo apžiūra.
- Ryškus kraujo ląstelių sumažėjimas, pasireiškiantis dažnomis infekcijomis, kraujosruvomis ar neįprastu kraujavimu.
- Labai aukštas karščiavimas, stiprus silpnumas ar greitai blogėjanti būklė.
Vaistų sukelta vilkligė atsiranda tuomet, kai tam tikras vaistas pakeičia imuninės sistemos veiklą taip, kad ji pradeda atakuoti savas organizmo struktūras. Tikslus mechanizmas ne visada vienodas. Manoma, kad įtakos turi vaisto metabolizmas kepenyse, genetinis polinkis, fermentų aktyvumas, imuninės sistemos reguliacijos pokyčiai ir ilgalaikis vaisto poveikis.
Svarbu žinoti: ne kiekvienas žmogus, vartojantis rizikingą vaistą, susirgs. Dauguma pacientų šiuos vaistus toleruoja gerai. Vaistų sukelta vilkligė yra reta, bet kliniškai svarbi, nes jos simptomus galima palengvinti atpažinus priežastį.
Dažniausiai su šia būkle siejami vaistai:
• hidralazinas, vartojamas arterinei hipertenzijai gydyti;
• prokainamidas, vartotas širdies ritmo sutrikimams gydyti;
• izoniazidas, vartojamas tuberkuliozei gydyti;
• minociklinas, kartais vartojamas aknei ar kitoms infekcijoms gydyti;
• kai kurie biologiniai vaistai, ypač naviko nekrozės faktoriaus alfa inhibitoriai, vartojami reumatoidiniam artritui, uždegiminėms žarnyno ligoms, psoriazei ar kitoms autoimuninėms ligoms gydyti;
• chinidinas, metildopa, chlorpromazinas, kai kurie vaistai nuo traukulių, propiltiouracilas ir kiti rečiau susiję preparatai.
Riziką gali didinti:
• ilgas vaisto vartojimas - simptomai dažnai išryškėja po mėnesių ar metų;
• didesnės vaisto dozės, ypač kai kurių preparatų atveju;
• genetiniai ypatumai, pavyzdžiui, lėtesnis tam tikrų vaistų skaidymas;
• moteriška lytis, nors vaistų sukelta vilkligė gali pasireikšti ir vyrams;
• vyresnis amžius, nes dažniau vartojama daugiau vaistų;
• jau esamos autoimuninės ligos arba imuninę sistemą veikiantis gydymas.
Kartais pacientai nerimauja, kad vaistų sukelta vilkligė reiškia, jog jie visam gyvenimui susirgo sistemine raudonąja vilklige. Dažniausiai taip nėra. Nutraukus sukėlusį vaistą, simptomai dažnai palaipsniui išnyksta per kelias savaites ar mėnesius, nors kraujo tyrimų pakitimai gali išlikti ilgiau. Vis dėlto gydytojas turi įsitikinti, kad tai tikrai vaistų sukelta reakcija, o ne pirmą kartą pasireiškusi sisteminė autoimuninė liga.
Vaistų sukelta vilkligė nustatoma įvertinus simptomus, vartojamus vaistus, ligos eigą ir laboratorinius tyrimus. Vieno tyrimo, kuris vienareikšmiškai patvirtintų diagnozę visais atvejais, nėra. Diagnozė dažnai remiasi kelių požymių visuma: simptomai atsiranda vartojant tam tikrą vaistą, tyrimuose randama autoimuninei reakcijai būdingų pakitimų, o nutraukus vaistą būklė gerėja.
Gydytojas pirmiausia išsamiai klausia apie:
• visus šiuo metu vartojamus receptinius vaistus;
• nereceptinius vaistus, maisto papildus, žolinius preparatus;
• neseniai pradėtus ar nutrauktus vaistus;
• vaisto vartojimo trukmę ir dozę;
• simptomų pradžios laiką ir jų ryšį su gydymu;
• anksčiau diagnozuotas autoimunines ligas šeimoje ar pačiam pacientui.
Dažniausiai atliekami kraujo tyrimai:
• bendras kraujo tyrimas - vertinama mažakraujystė, leukocitų ar trombocitų sumažėjimas;
• eritrocitų nusėdimo greitis ir C reaktyvusis baltymas - padeda įvertinti uždegimo aktyvumą;
• antinukleariniai antikūnai - dažnai būna teigiami;
• antikūnai prieš histonus - būdingi daugeliui vaistų sukeltos vilkligės atvejų;
• antikūnai prieš dvigrandę DNR - dažniau būdingi sisteminei raudonajai vilkligei, tačiau kai kuriais, ypač biologinių vaistų, atvejais gali būti teigiami;
• komplemento sistemos tyrimai - padeda atskirti skirtingas autoimunines būkles;
• kepenų ir inkstų funkcijos rodikliai.
Šlapimo tyrimas svarbus net tada, kai pacientas nejaučia jokių šlapinimosi sutrikimų. Jis padeda įvertinti, ar nėra baltymo, kraujo ar kitų požymių, galinčių rodyti inkstų pažeidimą. Nors klasikinė vaistų sukelta vilkligė inkstus pažeidžia rečiau, šio patikrinimo praleisti nereikėtų.
Jei yra krūtinės skausmas, dusulys ar įtariamas pleuros ar perikardo uždegimas, gali būti skiriami papildomi tyrimai:
• krūtinės ląstos rentgenograma;
• širdies echoskopija;
• elektrokardiograma;
• kompiuterinė tomografija, jei reikia tiksliau įvertinti plaučius ar pleurą.
Kai simptomai apima odą, gali prireikti dermatologo konsultacijos ir, retesniais atvejais, odos biopsijos. Jei pasireiškia neurologiniai simptomai, gydytojas gali skirti magnetinio rezonanso tomografiją ar kitus tyrimus pagal klinikinę situaciją.
Labai svarbu savarankiškai nenutraukti gyvybiškai svarbių vaistų, pavyzdžiui, širdies ritmo, kraujospūdžio, tuberkuliozės ar autoimuninių ligų gydymui skirtų preparatų. Sprendimą dėl nutraukimo, pakeitimo ar laikino sustabdymo turi priimti gydytojas, įvertinęs riziką ir naudą.
Pagrindinis gydymo žingsnis yra nustatyti ir nutraukti vaistą, kuris sukėlė imuninę reakciją. Dažnai vien šio žingsnio pakanka, kad simptomai pradėtų silpnėti. Vis dėlto pagerėjimas ne visada įvyksta per kelias dienas - sąnarių skausmai, nuovargis ar kraujo tyrimų pakitimai gali mažėti palaipsniui kelias savaites ar mėnesius.
Jeigu vaistas buvo būtinas kitai ligai gydyti, gydytojas parenka saugesnę alternatyvą. Pavyzdžiui, arterinei hipertenzijai, infekcijai, širdies ritmo sutrikimui ar autoimuninei ligai gydyti dažnai yra keli skirtingi vaistų pasirinkimai. Svarbu, kad pakeitimas būtų suplanuotas, o ne atliktas staiga ir savarankiškai.
Simptominiam gydymui gali būti skiriama:
• nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo - sąnarių, raumenų skausmui ir serozinių plėvių uždegimui mažinti, jei nėra kontraindikacijų;
• paracetamolis - skausmui ar karščiavimui mažinti, kai tinka pagal paciento būklę;
• trumpas gliukokortikoidų kursas - kai uždegimas ryškesnis, yra pleuritas, perikarditas ar stiprūs sąnarių simptomai;
• hidroksichlorokvinas - kai kuriais užsitęsusiais ar odos bei sąnarių simptomais pasireiškiančiais atvejais, gydytojui nusprendus;
• vietiniai odos gydymo preparatai ir apsauga nuo saulės, jei dominuoja odos bėrimai.
Sunkūs atvejai, kai pažeidžiami inkstai, nervų sistema ar ryškiai sutrinka kraujo ląstelių kiekis, yra reti, bet reikalauja aktyvesnio gydymo ir specialisto priežiūros. Tokiais atvejais gali prireikti reumatologo, nefrologo, pulmonologo, kardiologo ar dermatologo konsultacijos.
Gyvensenos priemonės taip pat padeda sveikti:
• ilsėtis, ypač aktyvaus uždegimo laikotarpiu;
• palaipsniui grįžti prie fizinio aktyvumo, kai mažėja skausmas ir nuovargis;
• saugotis intensyvios saulės, naudoti aukšto apsaugos faktoriaus kremą, dėvėti dengiančius drabužius;
• vengti rūkymo, nes jis gali skatinti uždegimą ir bloginti odos bei kraujagyslių būklę;
• laikytis subalansuotos mitybos, gerti pakankamai skysčių;
• reguliariai atlikti gydytojo paskirtus kontrolinius kraujo ir šlapimo tyrimus.
Prognozė dažniausiai gera. Daugumai pacientų, nutraukus sukėlusį vaistą, simptomai reikšmingai sumažėja arba išnyksta. Autoantikūnai kraujyje gali išlikti ilgiau negu simptomai, todėl vien teigiamas tyrimas dar nereiškia, kad liga tebėra aktyvi. Gydymo sėkmė vertinama pagal savijautą, apžiūrą ir tyrimų visumą.
Į gydytoją verta kreiptis, jei vartojant vaistus atsiranda naujų, nepaaiškinamų ir kelias dienas ar savaites trunkančių simptomų: sąnarių skausmai, raumenų maudimas, nuovargis, karščiavimas, bėrimai ar padidėjęs jautrumas saulei. Ypač svarbu pasitarti, jei neseniai pradėjote naują vaistą arba ilgą laiką vartojate vaistą, kuris gali būti susijęs su šia būkle.
Skubiai kreipkitės medicininės pagalbos, jei atsiranda:
• stiprus krūtinės skausmas, dusulys ar alpimas;
• krūtinės skausmas, stiprėjantis įkvepiant ar gulint;
• staigus kojų tinimas, labai sumažėjęs šlapimo kiekis, putotas ar kraujingas šlapimas;
• stiprus galvos skausmas, traukuliai, sumišimas, kalbos ar judesių sutrikimas;
• aukštas karščiavimas, šaltkrėtis ar greitai blogėjanti bendra būklė;
• neįprastas kraujavimas, daug mėlynių, kraujosruvos ar ryškus silpnumas;
• išplitęs bėrimas, veido ar lūpų tinimas, kvėpavimo pasunkėjimas.
Jeigu įtariate, kad simptomus sukėlė vaistas, nenutraukite jo nepasitarę su gydytoju, nebent pasireiškia gyvybei pavojingos reakcijos požymiai ir jums nurodyta elgtis kitaip. Kai kurie vaistai turi būti keičiami ar nutraukiami palaipsniui, o kai kuriems būtina parinkti pakaitalą tą pačią dieną.
Į konsultaciją atsineškite visų vartojamų vaistų sąrašą arba pakuotes. Nurodykite dozes, vartojimo pradžios datą ir tai, kada prasidėjo simptomai. Ši informacija dažnai yra raktas į teisingą diagnozę.
