Ureaplazminė infekcija
Ureaplazminė infekcija yra viena dažniausių lytiniu keliu plintančių infekcijų. Daugeliui žmonių ji nesukelia jokių simptomų, tačiau nėštumo metu ar esant susilpnėjusiam imunitetui gali kilti rimtų komplikacijų. Svarbu žinoti, kaip ši infekcija diagnozuojama ir gydoma, kad apsaugotumėte savo ir artimųjų sveikatą.
Ureaplazminė infekcija yra bakterinė infekcija, kurią sukelia Ureaplasma urealyticum arba Ureaplasma parvum mikroorganizmai. Šios bakterijos natūraliai gyvena lytiniuose takuose, tačiau per didelis jų kiekis gali sukelti uždegimą. Infekcija dažniausiai plinta per lytinius santykius, tačiau gali būti perduodama ir iš motinos kūdikiui gimdymo metu. Ureaplazmos gali pažeisti šlapimo takus, gimdą, kiaušides ir prielipus, o vyrams - prostatai ir sėklinius pūslelius.
- Nepraeinantis arba stiprus makšties išskyros
- Skausmas apatinėje pilvo dalyje
- Skausmingas šlapinimasis
- Nereguliarus kraujavimas (tarp mėnesinių)
- Išskyros iš varpos
- Degimo ar dilgčiojimo pojūtis šlapinantis
- Skausmas ar patinimas sėklidėse
- Dažnas šlapinimasis
- Skausmas lytinių santykių metu
- Niežulys ar dirginimas lytinių organų srityje
- Karščiavimas (rečiau)
Pagrindinė priežastis yra Ureaplasma bakterijų peraugimas, kurį dažnai sukelia lytiniai santykiai su užsikrėtusiu partneriu. Rizikos veiksniai apima: dažną lytinių partnerių keitimą, nesaugius lytinius santykius, susilpnėjusią imuninę sistemą (pvz., dėl ŽIV ar autoimuninių ligų), nėštumą, hormoninius pokyčius, taip pat ankstesnes lytiniu keliu plintančias infekcijas. Ureaplazmos gali tyliai išlikti organizme metų metus ir suaktyvėti esant palankioms sąlygoms.
Diagnozė nustatoma remiantis laboratoriniais tyrimais. Dažniausiai atliekamas šlapimo tyrimas (pirmas rytinis šlapimas) arba tepinėlis iš šlaplės, makšties ar gimdos kaklelio. PCR (polimerazės grandininės reakcijos) metodas yra tiksliausias - jis aptinka bakterijų DNR. Gydytojas gali rekomenduoti bakteriologinį pasėlį, tačiau jis rečiau naudojamas. Moterims kartais atliekamas ultragarsinis tyrimas, jei įtariamas uždegiminės dubens ligos komplikacijas. Tyrimus reikia atlikti praėjus mažiausiai 2-3 savaitėms po galimo užsikrėtimo.
Ureaplazminė infekcija gydoma antibiotikais. Dažniausiai skiriami tetraciklinų grupės vaistai (doksiciklinas) arba makrolidai (azitromicinas). Gydymas paprastai trunka 7-14 dienų. Labai svarbu baigti visą gydymo kursą, net jei simptomai išnyksta anksčiau. Gydytojai rekomenduoja tuo pačiu metu gydyti ir partnerį (-ę), kad būtų išvengta pakartotinio užsikrėtimo. Nėštumo metu naudojami saugesni antibiotikai, pvz., eritromicinas. Gydymo metu reikėtų vengti lytinių santykių. Po gydymo atliekamas kontrolinis tyrimas.
Kreiptis reikėtų nedelsiant, jei pajuntate bet kurį iš šių simptomų: neįprastas išskyras iš lytinių organų, skausmą ar deginimą šlapinantis, skausmą apatinėje pilvo dalyje, skausmą lytinių santykių metu, patinimą ar paraudimą lytinių organų srityje. Ypač svarbu skubiai kreiptis, jei simptomai atsirado po nesaugių lytinių santykių arba jei esate nėščia. Moterims, planuojančioms nėštumą, rekomenduojama pasitikrinti dėl ureaplazminės infekcijos, nes ji gali sukelti priešlaikinį gimdymą ar persileidimą.
