Ūminis tonzilitas
Ūminis tonzilitas - tai staiga prasidedantis gomurinių tonzilių uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis gerklės skausmu, karščiavimu ir skausmingu rijimu. Nors daugeliu atvejų liga praeina be liekamųjų reiškinių, svarbu atskirti virusinę infekciją nuo bakterinės, nes pastarajai gali prireikti antibiotikų. Tinkamai įvertintas ir gydomas ūminis tonzilitas sumažina komplikacijų, tokių kaip pūlinys ar reumatinė karštligė, riziką.
Ūminis tonzilitas yra ūmus gomurinių tonzilių, esančių abipus ryklės, uždegimas. Tonzilės yra imuninės sistemos dalis: jos padeda atpažinti į burną ir nosiaryklę patenkančius mikroorganizmus. Kai virusai ar bakterijos pradeda daugintis tonzilių audinyje, imuninė sistema sureaguoja uždegimu - tonzilės paburksta, parausta, tampa skausmingos, ant jų gali atsirasti apnašų ar pūlingų taškelių. Dažniausiai ūminis tonzilitas yra susijęs su viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Vaikams ir paaugliams ši liga pasitaiko ypač dažnai, nes jų imuninė sistema dar aktyviai mokosi atpažinti infekcijų sukėlėjus, o kolektyvuose mikroorganizmai plinta greičiau. Suaugusiesiems ūminis tonzilitas taip pat galimas, ypač nusilpus imunitetui, po peršalimo, miego trūkumo ar artimo kontakto su sergančiu žmogumi. Uždegimas dažniausiai apsiriboja tonzilėmis ir ryklės gleivine, tačiau kartais gali išplisti į aplinkinius audinius, limfmazgius ar sukelti sisteminę organizmo reakciją. Būtent todėl svarbu stebėti ne tik gerklės skausmą, bet ir bendrą savijautą, temperatūrą, kvėpavimą bei rijimą.
- Staigus gerklės skausmas, dažnai stipresnis ryjant.
- Paraudusios, padidėjusios ar paburkusios tonzilės.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas.
- Skausmingi, padidėję kaklo limfmazgiai.
- Baltos, gelsvos ar pilkšvos apnašos ant tonzilių, dažniau būdingos bakterinei infekcijai.
- Galvos skausmas, raumenų maudimas, apetito stoka.
- Nemalonus burnos kvapas dėl uždegimo ir apnašų.
- Sloga, nosies užgulimas, čiaudulys.
- Kosulys, užkimimas.
- Akių paraudimas ar ašarojimas.
- Neaukšta temperatūra arba vidutinio stiprumo karščiavimas.
- Gerklės perštėjimas, kuris gali būti labiau difuzinis nei lokalizuotas tonzilėse.
- Aukšta temperatūra, dažnai virš 38 °C.
- Kosulio nebuvimas kartu su stipriu gerklės skausmu.
- Pūlingos apnašos arba taškeliai ant tonzilių.
- Ryškiai skausmingi priekiniai kaklo limfmazgiai.
- Vaikams gali pasireikšti pilvo skausmas, pykinimas ar vėmimas.
- Kartais atsiranda smulkus bėrimas, būdingas skarlatinai.
- Labai stiprus vienpusis gerklės skausmas.
- Sunku išsižioti, kalba tampa dusli ar tarsi su karšta bulve burnoje.
- Seilėtekis ar negalėjimas nuryti skysčių.
- Kvėpavimo pasunkėjimas.
- Ryškus kaklo patinimas ar kreiva liežuvėlio padėtis.
Ūminį tonzilitą dažniausiai sukelia virusai. Tai gali būti rinovirusai, adenovirusai, gripo ir paragripo virusai, respiracinis sincitinis virusas, koronavirusai, Epšteino-Baro virusas, sukeliantis infekcinę mononukleozę. Virusinis ūminis tonzilitas paprastai gydomas simptomiškai, nes antibiotikai virusų neveikia. Bakterinis ūminis tonzilitas dažniausiai susijęs su A grupės beta hemoliziniu streptokoku. Šis sukėlėjas svarbus todėl, kad negydomas gali sukelti komplikacijų, pavyzdžiui, pūlinį aplink tonzilę, reumatinę karštligę ar inkstų uždegimą. Rečiau tonzilitą sukelia kitos bakterijos. Riziką susirgti didina artimas kontaktas su sergančiais žmonėmis, buvimas vaikų kolektyvuose, mokyklose, bendrabučiuose ar perpildytose patalpose. Svarbūs ir bendri veiksniai: pervargimas, miego trūkumas, rūkymas ar pasyvus rūkymas, sausas oras, nepakankamas skysčių vartojimas, prasta burnos higiena, nusilpęs imunitetas. Kai kuriems žmonėms tonzilitas kartojasi dėl tonzilių anatominių ypatumų: gilesnėse tonzilių kriptose lengviau užsilaiko apnašos ir mikroorganizmai. Tačiau vien tonzilių padidėjimas dar nereiškia ligos - svarbiausia yra simptomai, uždegimo požymiai ir bendra paciento būklė.
Ūminį tonzilitą gydytojas dažniausiai įtaria iš paciento nusiskundimų ir apžiūros. Vertinama, kada prasidėjo gerklės skausmas, ar yra karščiavimas, kosulys, sloga, ar padidėję limfmazgiai, ar buvo kontaktas su sergančiaisiais. Apžiūros metu gydytojas įvertina tonzilių dydį, paraudimą, apnašas, ryklės gleivinę, kaklo limfmazgius, kvėpavimą ir bendrą būklę. Norint atskirti bakterinę infekciją nuo virusinės, gali būti atliekamas greitasis A grupės streptokoko antigeno testas iš ryklės tepinėlio. Atsakymas gaunamas per kelias minutes ir padeda nuspręsti, ar reikalingi antibiotikai. Jei rezultatas neaiškus, o įtarimas išlieka, gali būti atliekamas ryklės pasėlis - jis tikslesnis, bet atsakymo reikia laukti ilgiau. Kai eiga sunkesnė ar diagnozė neaiški, gali būti skiriamas bendras kraujo tyrimas, C reaktyviojo baltymo tyrimas, kartais prokalcitoninas. Įtariant infekcinę mononukleozę, gali būti atliekami specifiniai kraujo tyrimai dėl Epšteino-Baro viruso. Jei atsiranda požymių, kad gali formuotis peritonzilinis pūlinys, gydytojas gali siųsti otorinolaringologo konsultacijai. Retais sudėtingais atvejais prireikia kaklo echoskopijos ar kompiuterinės tomografijos, ypač jei įtariamas infekcijos plitimas į gilesnius kaklo audinius.
Ūminio tonzilito gydymas priklauso nuo priežasties, simptomų stiprumo ir paciento būklės. Jei infekcija virusinė, svarbiausia yra poilsis, pakankamas skysčių vartojimas ir simptomų lengvinimas. Gerklės skausmą bei karščiavimą gali mažinti paracetamolis arba ibuprofenas, jei žmogui šie vaistai tinka ir nėra kontraindikacijų. Gali padėti šilti arba vėsūs gėrimai, minkštas maistas, gerklės pastilės, purškalai, druskos tirpalo skalavimai. Vaikams vaistų dozės turi būti parenkamos pagal amžių ir kūno svorį. Jei patvirtinamas arba labai tikėtinas A grupės streptokoko sukeltas ūminis tonzilitas, gydytojas skiria antibiotiką. Dažniausiai pasirenkamas penicilinas arba amoksicilinas, o esant alergijai - kitos tinkamos alternatyvos. Labai svarbu antibiotikus vartoti taip, kaip paskirta, ir nenutraukti kurso vien todėl, kad savijauta pagerėjo. Tai mažina komplikacijų ir infekcijos atsinaujinimo riziką. Antibiotikų nereikėtų vartoti savarankiškai ar dėl kiekvieno gerklės skausmo, nes tai skatina atsparumą vaistams ir gali sukelti šalutinių reiškinių. Pasikartojančio ūminio tonzilito atvejais, kai epizodai dažni, sunkūs ar komplikuoti, gali būti svarstoma tonzilių šalinimo operacija - tonzilektomija. Sprendimas priimamas individualiai, įvertinus epizodų skaičių, jų sunkumą, pasėlių ar testų rezultatus, komplikacijas ir poveikį gyvenimo kokybei.
Į gydytoją verta kreiptis, jei gerklės skausmas yra stiprus, trunka ilgiau kaip 2-3 dienas, lydi aukšta temperatūra, ant tonzilių matomos pūlingos apnašos arba padidėję skausmingi kaklo limfmazgiai. Vaikams gydytojo apžiūra reikalinga greičiau, ypač jei vaikas vangus, atsisako gerti, karščiuoja ar skundžiasi stipriu skausmu. Skubios pagalbos reikia, jei pasunkėja kvėpavimas, žmogus negali nuryti seilių, atsiranda seilėtekis, sunku išsižioti, balsas tampa duslus, gerklės skausmas ryškiai vienpusis, patinsta kaklas ar veidas. Tai gali rodyti peritonzilinį pūlinį ar infekcijos plitimą. Taip pat būtina kreiptis skubiai, jei atsiranda sąmonės sutrikimas, labai didelis silpnumas, dehidratacijos požymiai, bėrimas su karščiavimu, stiprus sprando sustingimas. Jei ūminis tonzilitas kartojasi kelis kartus per metus, pravartu pasitarti su šeimos gydytoju arba otorinolaringologu dėl išsamesnio ištyrimo ir ilgalaikės taktikos. Net jei liga atrodo įprasta, tinkama diagnozė padeda išvengti nereikalingų antibiotikų ir laiku pastebėti atvejus, kai gydymas būtinas.
