Tracheobronchitas
Tracheobronchitas - tai trachėjos ir bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis kosuliu, krūtinės dirginimu ir bendru negalavimu. Dažniausiai ši būklė susijusi su virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, tačiau kartais ją gali sukelti bakterijos, dirgikliai ar lėtinės kvėpavimo sistemos ligos. Nors daugeliu atvejų tracheobronchitas praeina be rimtų pasekmių, svarbu atpažinti požymius, kada reikia gydytojo pagalbos.
Tracheobronchitas yra uždegiminė kvėpavimo takų liga, kai vienu metu pažeidžiama trachėja ir bronchai. Trachėja - tai vamzdelio formos kvėpavimo takų dalis, jungianti gerklas su bronchais. Bronchai yra šakotos kvėpavimo takų atšakos, kuriomis oras patenka į plaučius. Kai šių struktūrų gleivinė sudirgsta ar užsikrečia, ji paburksta, ima gaminti daugiau gleivių, o kvėpavimo takai tampa jautresni.
Pagrindinis tracheobronchito požymis yra kosulys. Iš pradžių jis dažnai būna sausas, dirginantis, ypač varginantis naktį ar kalbant. Vėliau gali atsirasti skreplių - skaidrių, balkšvų, gelsvų ar žalsvų. Skreplių spalva ne visada reiškia bakterinę infekciją, todėl vien pagal ją antibiotikų poreikis nenustatomas.
Tracheobronchitas gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminis tracheobronchitas dažniausiai prasideda po peršalimo, gripo ar kitos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Lėtinis ar pasikartojantis tracheobronchitas dažniau pasitaiko rūkantiems žmonėms, sergantiesiems lėtine obstrukcine plaučių liga, astma, gastroezofaginio refliukso liga ar dirbantiems aplinkoje, kurioje daug dulkių, cheminių garų ar dūmų.
Uždegimo metu kvėpavimo takų gleivinėje aktyvuojasi imuninės ląstelės, išsiskiria uždegimo mediatoriai, didėja gleivių gamyba. Dėl to atsiranda noras kosėti - tai organizmo bandymas pašalinti gleives ir dirgiklius. Tačiau intensyvus kosulys pats gali dar labiau dirginti trachėją ir bronchus, sukelti krūtinės skausmą, nuovargį, balso prikimimą.
- Sausas arba drėgnas kosulys, kuris gali stiprėti naktį, ryte ar įkvėpus šalto oro.
- Perštėjimas, deginimas ar „kutenimas“ už krūtinkaulio.
- Skrepliavimas - skrepliai gali būti skaidrūs, balkšvi, gelsvi ar žalsvi.
- Gerklės dirginimas, užkimimas, balso nuovargis.
- Bendras silpnumas, nuovargis, sumažėjęs darbingumas.
- Nedidelis karščiavimas arba subfebrili temperatūra.
- Nosies užgulimas, sloga, čiaudulys, jei liga prasidėjo kaip viršutinių kvėpavimo takų infekcija.
- Švokštimas ar cypimas kvėpuojant, ypač jei yra bronchų spazmas.
- Spaudimo ar veržimo jausmas krūtinėje.
- Kosulio priepuoliai kalbant, juokiantis, gulint ar po fizinio krūvio.
- Dusulys, dažniau pasireiškiantis sergant astma, lėtine obstrukcine plaučių liga ar esant sunkesniam uždegimui.
- Aukšta temperatūra, šaltkrėtis, ryškus prakaitavimas.
- Didėjantis dusulys ar kvėpavimo pasunkėjimas ramybėje.
- Krūtinės skausmas, ypač jei jis stiprus, spaudžiantis ar susijęs su kvėpavimu.
- Kraujo priemaišos skrepliuose.
- Simptomai, trunkantys ilgiau nei 3 savaites arba nuolat pasikartojantys.
Dažniausia tracheobronchito priežastis yra virusinė infekcija. Jį gali sukelti tie patys virusai, kurie sukelia peršalimą, gripą, COVID-19 ar kitas kvėpavimo takų infekcijas. Virusai pažeidžia kvėpavimo takų gleivinę, ji tampa jautri, paburksta, o kosulio refleksas sustiprėja.
Bakterinis tracheobronchitas pasitaiko rečiau. Jis labiau tikėtinas, jei žmogus serga lėtinėmis plaučių ligomis, imunitetas yra nusilpęs, simptomai sunkėja po pirminio pagerėjimo arba atsiranda aukšta temperatūra, pūlingi skrepliai ir ryškus bendras negalavimas. Vis dėlto net ir gelsvi ar žalsvi skrepliai nebūtinai reiškia, kad infekcija bakterinė.
Tracheobronchitą gali paskatinti ir neinfekciniai veiksniai. Tabako dūmai yra vienas svarbiausių dirgiklių - jie pažeidžia kvėpavimo takų gleivinę, silpnina natūralią apsaugą ir skatina lėtinį uždegimą. Panašiai veikia oro tarša, dulkės, cheminiai garai, pelėsis, šaltas ir sausas oras.
Riziką susirgti didina: rūkymas ir pasyvus rūkymas; astma; lėtinė obstrukcinė plaučių liga; dažnos virusinės infekcijos; darbas dulkėtoje ar chemiškai užterštoje aplinkoje; susilpnėjęs imunitetas; vyresnis amžius; mažų vaikų amžius; gastroezofaginis refliuksas, kai rūgštus skrandžio turinys dirgina gerklę ir kvėpavimo takus; nepakankamai gydomos alergijos.
Kai kuriems žmonėms tracheobronchitas kartojasi dėl kelių veiksnių derinio: pavyzdžiui, rūkymo, refliukso ir dažnų virusinių infekcijų. Tokiais atvejais svarbu ne tik gydyti ūmų epizodą, bet ir ieškoti priežasčių, kodėl kvėpavimo takai nuolat dirginami.
Tracheobronchitas dažniausiai nustatomas pagal simptomus, ligos eigą ir gydytojo apžiūrą. Gydytojas klausia, kiek laiko kosėjate, ar yra karščiavimas, dusulys, krūtinės skausmas, kokie skrepliai, ar sergate astma, lėtine obstrukcine plaučių liga, širdies ligomis, ar rūkote, ar turėjote kontaktą su sergančiaisiais.
Apžiūros metu įvertinama bendra būklė, temperatūra, kvėpavimo dažnis, deguonies įsotinimas kraujyje pulsoksimetru. Klausant plaučius stetoskopu gali būti girdimi sausi karkalai, švokštimas, šiurkštesnis kvėpavimas. Jei garsai leidžia įtarti plaučių uždegimą, skiriami papildomi tyrimai.
Dažniausiai tyrimų gali neprireikti, jei žmogus yra jaunas, neturi sunkių gretutinių ligų, temperatūra nedidelė, dusulio nėra, o būklė palaipsniui gerėja. Tačiau tyrimai reikalingi, kai simptomai sunkūs, neaiškūs arba užsitęsę.
Gali būti atliekami šie tyrimai: bendras kraujo tyrimas, C reaktyviojo baltymo tyrimas, kartais prokalcitoninas - jie padeda įvertinti uždegimo intensyvumą ir bakterinės infekcijos tikimybę; krūtinės ląstos rentgenograma, jei reikia atmesti pneumoniją; COVID-19, gripo ar kitų virusų testai pagal epidemiologinę situaciją; skreplių tyrimas, jei įtariama bakterinė infekcija, liga sunki arba kartojasi; spirometrija, jei įtariama astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ar bronchų spazmas.
Kompiuterinė tomografija paprastai nėra pirmo pasirinkimo tyrimas, bet gali būti skiriama, jei simptomai netipiški, kartojasi, rentgenograma neaiški arba reikia atmesti kitas plaučių ligas. Bronchoskopija atliekama retai, dažniausiai tada, kai yra kraujo skrepliuose, įtariamas svetimkūnis, navikas ar kita rimtesnė kvėpavimo takų problema.
Tracheobronchito gydymas priklauso nuo priežasties, simptomų sunkumo ir bendros paciento būklės. Kadangi dauguma ūminio tracheobronchito atvejų yra virusiniai, pagrindinis gydymas yra simptominis - padėti organizmui pasveikti ir sumažinti kosulio bei kvėpavimo takų dirginimą.
Svarbiausios priemonės: pakankamai skysčių, nes jie padeda suskystinti gleives; poilsis; patalpų vėdinimas ir oro drėkinimas; vengti tabako dūmų, dulkių, stiprių kvapų ir šalto oro; miegoti šiek tiek pakelta galva, jei kosulys stiprėja gulint.
Kosuliui lengvinti gali būti skiriami vaistai pagal kosulio pobūdį. Jei kosulys sausas, varginantis ir trukdo miegoti, gydytojas ar vaistininkas gali rekomenduoti kosulį slopinančių preparatų trumpam laikui. Jei yra tirštų skreplių, gali būti naudojami atsikosėjimą lengvinantys ar gleives skystinantys vaistai. Svarbu nevartoti kelių panašaus poveikio preparatų vienu metu be specialisto patarimo.
Karščiavimui, gerklės ar krūtinės raumenų skausmui mažinti gali būti vartojami paracetamolis ar nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, jei jie jums tinka ir nėra kontraindikacijų. Sergant astma ar esant bronchų spazmui, gali prireikti inhaliuojamųjų bronchus plečiančių vaistų. Kai kuriems pacientams, ypač turintiems lėtinių plaučių ligų, gydytojas gali koreguoti įprastą inhaliuojamąjį gydymą.
Antibiotikai skiriami tik tada, kai įtariama arba patvirtinama bakterinė infekcija. Profilaktiškai jų vartoti nereikėtų, nes jie neveikia virusų, gali sukelti šalutinį poveikį ir didina bakterijų atsparumą. Jei gydytojas paskiria antibiotikus, svarbu vartoti juos tiksliai pagal nurodymus ir nenutraukti kurso savavališkai.
Jeigu tracheobronchitas kartojasi, gydymas turėtų apimti rizikos veiksnių mažinimą: rūkymo nutraukimą, refliukso gydymą, alergijų kontrolę, darbo aplinkos apsaugą, skiepijimą nuo gripo ir COVID-19, o rizikos grupėms - ir nuo pneumokokinės infekcijos. Ilgalaikė kvėpavimo takų sveikata dažnai priklauso nuo kasdienių, nuoseklių pasirinkimų.
Į gydytoją verta kreiptis, jei kosulys nepraeina ilgiau kaip 2-3 savaites, simptomai ryškėja, kartojasi keli kartai per metus arba turite lėtinių plaučių, širdies, onkologinių ligų, cukrinį diabetą ar susilpnėjusį imunitetą. Taip pat pasitarkite su gydytoju, jei tracheobronchitu serga kūdikis, mažas vaikas, nėščioji ar vyresnio amžiaus žmogus.
Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda stiprus ar didėjantis dusulys, pamėlsta lūpos ar pirštai, sutrinka sąmonė, pasireiškia labai didelis silpnumas, krūtinės skausmas, kraujas skrepliuose, aukšta ir sunkiai mažinama temperatūra, stiprus šaltkrėtis arba deguonies įsotinimas yra mažas, jei jį matuojate namuose.
Nedelskite ir tada, jei po kelių dienų pagerėjimo būklė staiga vėl pablogėja - pakyla temperatūra, sustiprėja kosulys, atsiranda dusulys ar skausmas krūtinėje. Tai gali reikšti komplikaciją, pavyzdžiui, plaučių uždegimą.
Dauguma žmonių pasveiksta visiškai, tačiau kosulys po infekcijos kartais užsitęsia, nes kvėpavimo takų gleivinė kurį laiką išlieka jautri. Jei abejojate, ar eiga normali, geriau pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu - ankstyvas įvertinimas padeda išvengti nereikalingo nerimo ir laiku pastebėti rimtesnes būkles.
