Tonzilitas
Tonzilitas - tai gomurinių tonzilių uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis gerklės skausmu, karščiavimu ir skausmingu rijimu. Nors daugeliu atvejų liga praeina be rimtų pasekmių, svarbu atskirti virusinį uždegimą nuo bakterinio, nes pastarajam gali prireikti antibiotikų. Tinkamai įvertintas ir gydomas tonzilitas paprastai sugyja per kelias dienas, o komplikacijų rizika išlieka maža.
Tonzilitas yra uždegiminė būklė, kai pažeidžiamos gomurinės tonzilės - du limfinio audinio dariniai abiejose ryklės pusėse. Tonzilės yra imuninės sistemos dalis: jos padeda atpažinti į organizmą per burną ir nosiaryklę patenkančius mikroorganizmus. Dėl šios funkcijos jos pačios dažnai tampa virusų ar bakterijų „taikiniu“.
Susirgus tonzilitu, tonzilės paburksta, parausta, gali pasidengti balkšvomis apnašomis ar pūlingais taškeliais. Uždegimas dirgina gerklės gleivinę, todėl atsiranda skausmas, sunku ryti, gali padidėti kaklo limfmazgiai. Kartais uždegimas apima ir aplinkinius audinius - ryklę, minkštąjį gomurį, liežuvėlį.
Tonzilitas gali būti ūminis, kai simptomai prasideda staiga ir trunka kelias dienas, arba pasikartojantis, kai epizodai kartojasi kelis kartus per metus. Rečiau kalbama apie lėtinį tonzilitą - ilgiau besitęsiantį tonzilių uždegimą, kai žmogų vargina nemalonus kvapas iš burnos, periodinis gerklės perštėjimas, tonzilių kamščiai, dažnesni paūmėjimai.
Dažniausiai tonzilitas nustatomas vaikams ir paaugliams, tačiau juo gali susirgti bet kokio amžiaus žmogus. Mažiems vaikams tonzilės yra aktyvesnės, nes jų imuninė sistema dar mokosi atpažinti infekcijas, todėl uždegimai šioje amžiaus grupėje pasitaiko dažniau.
- Gerklės skausmas, kuris stiprėja ryjant.
- Paraudusios, padidėjusios tonzilės.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas.
- Skausmingi arba padidėję kaklo limfmazgiai.
- Galvos skausmas, raumenų maudimas.
- Užkimęs balsas ar nemalonus pojūtis kalbant.
- Blogas burnos kvapas.
- Staigi ligos pradžia ir aukštesnė temperatūra.
- Pūlingos apnašos ar balti taškeliai ant tonzilių.
- Kosulio nebuvimas, nors gerklę labai skauda.
- Ryškiai skausmingi priekiniai kaklo limfmazgiai.
- Pilvo skausmas, pykinimas ar vėmimas, ypač vaikams.
- Sloga, nosies užgulimas.
- Kosulys.
- Akių paraudimas ar ašarojimas.
- Užkimimas.
- Neaukšta temperatūra arba jos nebuvimas.
- Vienpusis stiprus gerklės skausmas.
- Sunku išsižioti, kalba tampa dusli, tarsi „su karšta bulve burnoje“.
- Seilėtekis, negalėjimas nuryti seilių.
- Patinimas kakle ar ryškus skausmas pasukant galvą.
- Dusulys ar apsunkintas kvėpavimas.
Dažniausia tonzilito priežastis yra virusai. Uždegimą gali sukelti tie patys virusai, kurie sukelia peršalimą: rinovirusai, adenovirusai, gripo ir paragripo virusai, respiracinis sincitinis virusas. Taip pat tonzilitas gali pasireikšti sergant infekcine mononukleoze, kurią dažniausiai sukelia Epšteino-Baro virusas. Tokiu atveju neretai būna didelis nuovargis, padidėję limfmazgiai, gali padidėti kepenys ar blužnis.
Svarbiausia bakterinė priežastis - A grupės beta hemolizinis streptokokas. Ši infekcija svarbi todėl, kad negydoma kai kuriems žmonėms gali sukelti komplikacijų, pavyzdžiui, pūlinį aplink tonzilę, reumatinę karštligę ar inkstų uždegimą. Šios komplikacijos šiandien retos, tačiau būtent dėl jų gydytojas kartais skiria greitąjį streptokoko testą ar pasėlį.
Tonzilitu užsikrečiama oro lašeliniu būdu - kosint, čiaudint, kalbant arti kito žmogaus. Infekcija taip pat gali plisti per rankas, bendrus indus, žaislus, durų rankenas ar kitus paviršius, jei po kontakto paliečiama burna ar nosis.
Riziką susirgti didina artimas buvimas kolektyvuose, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, bendrabutyje ar kariuomenėje. Dažnesni epizodai gali pasitaikyti žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, kurie nuolat patiria miego trūkumą, rūko ar dažnai būna tabako dūmų aplinkoje. Sezoniškumas taip pat svarbus: rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį kvėpavimo takų infekcijos plinta lengviau.
Tonzilitas dažniausiai diagnozuojamas įvertinus nusiskundimus ir apžiūrėjus gerklę. Gydytojas apžiūri tonziles, ryklę, įvertina apnašas, patinimą, limfmazgius, temperatūrą, paklausia apie kosulį, slogą, ligos pradžią, kontaktus su sergančiais žmonėmis.
Vien pagal išvaizdą ne visada įmanoma patikimai atskirti virusinį tonzilitą nuo bakterinio. Pūlingos apnašos gali būti ir sergant streptokokine infekcija, ir infekcine mononukleoze, todėl svarbi visuma: simptomai, amžius, karščiavimo pobūdis, kosulio buvimas ar nebuvimas.
Dažniausiai naudojami tyrimai:
• Greitasis A grupės streptokoko antigeno testas. Atsakymas gaunamas per kelias minutes. Tyrimui paimamas tepinėlis nuo tonzilių ir užpakalinės ryklės sienelės.
• Gerklės pasėlis. Jis atliekamas, kai reikia tikslesnio atsakymo, ypač jei greitasis testas neigiamas, bet įtarimas išlieka. Pasėlio atsakymo gali tekti laukti 1-2 paras.
• Bendras kraujo tyrimas ir C reaktyvusis baltymas. Šie tyrimai gali padėti įvertinti uždegimo aktyvumą, tačiau vieni patys nepasako tikslios priežasties.
• Tyrimai dėl infekcinės mononukleozės. Jie svarstomi, jei yra labai didelis nuovargis, išplitę limfmazgiai, padidėjusi blužnis, ilgiau trunkanti temperatūra ar būdingas kraujo tyrimo vaizdas.
Kompiuterinė tomografija ar ultragarsas paprastai nereikalingi. Jie gali būti atliekami tik įtariant komplikacijas, pavyzdžiui, pūlinį kaklo srityje ar gilesnių audinių infekciją.
Tonzilito gydymas priklauso nuo priežasties, simptomų stiprumo ir bendros paciento būklės. Dauguma virusinių tonzilitų gydomi simptomiškai, nes antibiotikai virusų neveikia.
Svarbiausios savipagalbos priemonės:
• Gerkite pakankamai skysčių. Jei skauda ryti, tinka šilti, bet ne karšti gėrimai, sultiniai, vanduo.
• Ilsėkitės. Organizmui kovojant su infekcija, miegas ir poilsis tikrai padeda sveikti.
• Skausmui ir karščiavimui mažinti gali būti vartojamas paracetamolis arba ibuprofenas, jei žmogui šie vaistai tinka ir nėra kontraindikacijų.
• Gerklės skausmą gali palengvinti pastilės, purškalai, skalavimas drungnu sūriu vandeniu. Mažiems vaikams pastilės netinka dėl užspringimo rizikos.
Jei patvirtinama arba labai tikėtina streptokokinė infekcija, gydytojas skiria antibiotikus. Dažniausiai pasirenkamas penicilinas arba amoksicilinas. Jei žmogus alergiškas penicilinui, gali būti parenkamas kitas antibiotikas, pavyzdžiui, makrolidų grupės vaistas ar cefalosporinas, atsižvelgiant į alergijos pobūdį.
Labai svarbu antibiotikus vartoti taip, kaip paskirta, ir nenutraukti kurso vos pasijutus geriau. Per anksti nutraukus gydymą, infekcija gali atsinaujinti, o bakterijos - tapti atsparesnės.
Tonzilių šalinimo operacija, vadinama tonzilektomija, svarstoma ne po vieno įprasto tonzilito epizodo, o tada, kai uždegimai kartojasi dažnai, yra sunkūs, blogina gyvenimo kokybę, sukelia komplikacijų arba kai tonzilės labai padidėjusios ir trukdo kvėpuoti ar miegoti. Sprendimas dėl operacijos priimamas individualiai, pasitarus su ausų, nosies ir gerklės gydytoju.
Į gydytoją verta kreiptis, jei gerklės skausmas stiprus, tęsiasi ilgiau nei 2-3 dienas, pakyla aukšta temperatūra, ant tonzilių matyti pūlingos apnašos arba padidėja skausmingi kaklo limfmazgiai. Vaikams gydytojo apžiūra ypač svarbi, jei jie atsisako gerti, mažai šlapinasi, tampa vangūs ar neįprastai mieguisti.
Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių:
• sunku kvėpuoti;
• neįmanoma nuryti seilių, vargina seilėtekis;
• sunku išsižioti;
• ryškus vienpusis gerklės skausmas ar patinimas;
• balsas tampa duslus, neįprastas;
• kaklas smarkiai patinsta arba tampa labai skausmingas;
• karščiavimas labai aukštas arba nepraeina vartojant tinkamas priemones;
• atsiranda bėrimas, stiprus silpnumas, sąmonės sutrikimas.
Jei tonzilitas kartojasi kelis kartus per metus, taip pat verta suplanuoti konsultaciją. Tokiu atveju gydytojas gali įvertinti, ar tai tik pavienės infekcijos, ar pasikartojantis tonzilių uždegimas, kuriam reikalingas papildomas ištyrimas ar kitoks gydymo planas.
