Tikų sutrikimas
Tikų sutrikimas yra neurologinė būklė, pasireiškianti nevalingais, staigiais ir pasikartojančiais judesiais ar garsais (tikais). Šie tikai gali būti trumpalaikiai arba lėtiniai, o sunkiausia forma - Tourette sindromas. Supratimas apie šį sutrikimą padeda sumažinti stigmatizaciją ir rasti veiksmingus gydymo būdus.
Tikų sutrikimas apima grupę būklių, kurių pagrindinis simptomas yra tikai - nevalingi, greiti, pasikartojantys motoriniai judesiai arba vokalizacijos. Jie dažnai prasideda vaikystėje, gali stiprėti dėl streso, nuovargio ar jaudulio. Tikai skirstomi į paprastuosius (pvz., mirksėjimas, kosėjimas) ir sudėtinguosius (pvz., šuoliavimas, tam tikrų frazių kartojimas). Sutrikimas paveikia smegenų sritis, atsakingas už judesių kontrolę, ir dažnai siejamas su genetiniais bei neurocheminiais veiksniais.
- Nevalingi kartotiniai judesiai, pvz., akių mirksėjimas, pečių traukimas, galvos trūkčiojimai
- Nevalingi garsai, pvz., kosėjimas, šniokštimas, žodžių ar frazių kartojimas
- Laikinas gebėjimas valios pastangomis sulaikyti tiką, po kurio atsiranda stiprus vidinis spaudimas jį atlikti
- Paprastieji motoriniai tikai: mirksėjimas, grimasos, gūžčiojimas pečiais
- Sudėtingieji motoriniai tikai: šuoliavimas, kito žmogaus veiksmų mėgdžiojimas (echopraksija)
- Vokalūs tikai: kosėjimas, niurzgėjimas, necenzūrinių žodžių šūktelėjimas (koprolalija, retai)
Tiksli tikų sutrikimo priežastis nėra žinoma, tačiau manoma, kad jį lemia genetiniai, neurologiniai ir aplinkos veiksniai. Šeimose, kuriose yra šis sutrikimas, tikų rizika yra didesnė, o tam tikri genai yra susiję su dopamino metabolizmu. Riziką didina ir stresiniai įvykiai, infekcijos (pvz., streptokokinė), gimdymo komplikacijos bei kai kurie vaistai. Berniukams tikų sutrikimas pasitaiko 3-4 kartus dažniau nei mergaitėms.
Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniu vertinimu, anamneze ir DSM-5 (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo) kriterijais. Gydytojas (psichiatras, neurologas ar pediatras) stebi tikų tipą, trukmę ir sunkumą. Atliekami neurologiniai ir psichologiniai testai, siekiant atmesti kitas būkles (pvz., epilepsiją, obsesinį-kompulsinį sutrikimą). Kraujo tyrimų, MRT ar EEG tyrimai paprastai nereikalingi, išskyrus atvejus, kai įtariama kita patologija.
Daugeliu atvejų tikai nereikalauja gydymo, jei jie nesukelia didelio diskomforto. Esant vidutinio sunkumo ar sunkiam sutrikimui, taikoma elgesio terapija (pvz., habit reversal training - įpročių keitimo mokymas), kuri padeda pacientui atpažinti ir kontroliuoti tikų impulsus. Jei terapija nepakankama, skiriami vaistai: alfa agonistai (klonidinas, guanfacinas) arba antipsichotikai (risperidonas, aripiprazolas). Švietimas apie sutrikimą, streso valdymas, miego higiena ir šeimos palaikymas yra labai svarbūs gydymo komponentai.
Kreiptis reikėtų, jei tikai trukdo kasdienei veiklai (mokyklai, darbui, bendravimui), sukelia skausmą (pvz., raumenų patempimą), stipriai psichologiškai kenkia arba yra susiję su kitais simptomais (pvz., dėmesio stoka, obsesijomis). Taip pat būtina skubi konsultacija, jei tikai atsiranda staiga suaugusiesiems ar kartu su neurologiniais požymiais (pvz., sąmonės sutrikimais, koordinacijos problemomis).
