Tarpinis uveitas
Tarpinis uveitas yra akies vidaus uždegimas, dažniausiai pažeidžiantis stiklakūnį, krumplyno plokščiąją dalį ir periferinę tinklainę. Liga gali prasidėti nepastebimai - žmogus mato „plaukiojančius taškelius“ ar neryškiau, bet nejaučia stipraus skausmo. Laiku diagnozuotas ir tinkamai gydomas tarpinis uveitas dažnai kontroliuojamas, tačiau negydomas gali sukelti regėjimą bloginančių komplikacijų.
Tarpinis uveitas yra viena iš uveito formų - uždegiminių akies ligų grupės, kai uždegimas apima uveą ir šalia esančias akies struktūras. Uvea - tai akies kraujagyslinis dangalas, kurį sudaro rainelė, krumplynas ir gyslainė. Sergant tarpiniu uveitu, uždegimas labiausiai telkiasi vidurinėje akies dalyje: stiklakūnyje, krumplyno plokščiojoje dalyje, kartais periferinėje tinklainėje ir jos kraujagyslėse.
Dažnai ši liga vystosi lėtai. Skirtingai nei priekinis uveitas, kuris neretai sukelia ryškų akies paraudimą, skausmą ir šviesos baimę, tarpinis uveitas gali būti „tylesnis“. Žmogus gali ilgą laiką pastebėti tik drumstis regėjimo lauke, tarsi prieš akis plaukiotų siūleliai, dėmelės ar voratinklis.
Uždegimo metu akyje kaupiasi uždegiminės ląstelės ir baltymai, todėl stiklakūnis tampa drumstesnis. Gydytojas apžiūros metu gali matyti vadinamuosius „sniego gniužulus“ stiklakūnyje arba „sniego sankaupas“ krumplyno plokščiojoje dalyje. Šie požymiai būdingi tarpiniam uveitui, ypač jo formai, vadinamai pars planitu.
Svarbu suprasti, kad tarpinis uveitas nėra vien tik „akies paraudimas“ ar paprastas sudirginimas. Tai imuninės sistemos ir uždegimo procesas, kuris gali būti susijęs su kitomis organizmo ligomis arba atsirasti be aiškios priežasties. Liga gali pažeisti vieną akį, tačiau gana dažnai būna abipusė. Ji gali pasireikšti vaikams, jauniems suaugusiesiems ir vyresniems žmonėms, bet dažniau nustatoma jaunesniame amžiuje.
Didžiausią grėsmę regėjimui kelia ne pats uždegimo pavadinimas, o jo pasekmės: cistoidinė geltonosios dėmės edema, katarakta, glaukoma, tinklainės kraujagyslių uždegimas, epiretininė membrana ar rečiau - tinklainės atšoka. Todėl tarpinis uveitas reikalauja ne tik vienkartinės apžiūros, bet ir nuoseklaus stebėjimo.
- Plaukiojančios drumstys regėjimo lauke - taškeliai, siūleliai, dėmelės ar „muselės“ prieš akis.
- Neryškus matymas, kuris gali stiprėti pamažu.
- Regėjimo „rūkas“ arba jausmas, kad žiūrima pro nešvarų stiklą.
- Sumažėjęs kontrasto jautrumas - sunkiau skaityti, vairuoti prieblandoje, matyti smulkias detales.
- Vienos arba abiejų akių regėjimo pablogėjimas.
- Akies paraudimas dažniausiai nebūna ryškus arba jo visai nėra.
- Skausmas paprastai silpnas arba nejaučiamas.
- Šviesos baimė gali pasitaikyti, bet nėra tokia būdinga kaip sergant priekiniu uveitu.
- Ašarojimas ir svetimkūnio jausmas nėra pagrindiniai tarpinio uveito požymiai.
- Staigesnis regėjimo pablogėjimas gali rodyti geltonosios dėmės edemą ar kitą komplikaciją.
- Iškraipytas vaizdas, banguotos linijos ar sunkumas skaityti gali būti susiję su tinklainės pokyčiais.
- Šešėlis, užuolaidos pojūtis ar staigus gausių žaibų ir drumstelių atsiradimas gali būti tinklainės plyšio ar atšokos požymis.
- Aureolės aplink šviesos šaltinius, akies skausmas ir pykinimas gali rodyti padidėjusį akispūdį.
Tarpinis uveitas gali atsirasti dėl skirtingų priežasčių. Daliai pacientų tiksli priežastis nenustatoma - tuomet liga vadinama idiopatiniu tarpiniu uveitu. Tai nereiškia, kad liga „netikra“ ar nepavojinga; tiesiog net ir atlikus tyrimus nerandama aiškaus infekcinio ar sisteminio veiksnio.
Vienas svarbiausių mechanizmų - imuninės sistemos suaktyvėjimas. Imuninės ląstelės klaidingai arba per stipriai reaguoja į akies audinius, todėl palaikomas uždegimas. Toks procesas gali būti izoliuotas tik akyje arba susijęs su sisteminėmis ligomis.
Su tarpiniu uveitu gali būti susijusios autoimuninės ir uždegiminės ligos. Viena dažniausiai minimų sąsajų yra išsėtinė sklerozė, ypač kai tarpinis uveitas pasireiškia jauniems suaugusiesiems ir yra abipusis. Taip pat svarstomos sarkoidozės, uždegiminių žarnyno ligų, kai kurių reumatinių ligų sąsajos.
Infekcinės priežastys retesnės, bet jas būtina atmesti, nes gydymas tada skiriasi. Tarp galimų infekcijų - tuberkuliozė, sifilis, Laimo liga, toksoplazmozė, virusinės infekcijos ar kitos retesnės būklės. Jei infekcija neatpažįstama ir pacientui skiriami vien imunitetą slopinantys vaistai, liga gali pablogėti, todėl diagnostika turi būti kruopšti.
Rizikos veiksniai priklauso nuo individualios situacijos. Svarbūs paciento amžius, persirgtos infekcijos, kelionės, kontaktas su tuberkulioze, erkės įkandimai, neurologiniai simptomai, sąnarių ar odos ligos, šeimos ligų istorija. Vaikams tarpinis uveitas kartais diagnozuojamas vėlai, nes jie ne visada tiksliai apibūdina regėjimo pokyčius.
Gyvensena pati savaime dažniausiai nėra tiesioginė tarpinio uveito priežastis, tačiau bendra sveikata, rūkymas, lėtinės infekcijos, nepakankamai kontroliuojamos sisteminės ligos ir nereguliarus gydymas gali turėti įtakos uždegimo eigai bei komplikacijų rizikai.
Tarpinį uveitą diagnozuoja akių gydytojas, įvertinęs paciento nusiskundimus ir atlikęs išsamią akių apžiūrą. Labai svarbu ne tik patvirtinti, kad akyje yra uždegimas, bet ir nustatyti jo vietą, aktyvumą, komplikacijas bei galimą priežastį.
Pirmiausia tikrinamas regėjimo aštrumas, akispūdis, atliekama apžiūra plyšine lempa. Šis tyrimas leidžia įvertinti priekinę akies dalį, lęšiuką, uždegimines ląsteles ir kitus požymius. Išplėtus vyzdžius apžiūrimas akių dugnas - stiklakūnis, tinklainė, regos nervas, periferinė tinklainė. Gydytojas ieško stiklakūnio drumstumo, uždegiminių sankaupų, kraujagyslių uždegimo, tinklainės pokyčių.
Dažnai atliekama optinė koherentinė tomografija, trumpinama OKT. Tai neinvazinis tyrimas, padedantis įvertinti geltonąją dėmę ir nustatyti cistoidinę geltonosios dėmės edemą - vieną svarbiausių regėjimą bloginančių tarpinio uveito komplikacijų. OKT taip pat padeda stebėti gydymo veiksmingumą.
Fluorescencinė angiografija gali būti reikalinga, jei įtariamas tinklainės kraujagyslių uždegimas, kraujagyslių pralaidumas ar nepakankamai matomi periferiniai pokyčiai. Kai kuriais atvejais naudojama indocianino žaliojo angiografija, akių ultragarsas, ypač jei dėl drumsto stiklakūnio sunku matyti akių dugną.
Priežasties paieškai gali būti skiriami kraujo tyrimai ir kiti sisteminiai tyrimai. Gydytojas gali rekomenduoti bendrą kraujo tyrimą, uždegimo rodiklius, sifilio serologinius tyrimus, tuberkuliozės testus, Laimo ligos tyrimus, sarkoidozės vertinimui reikalingus tyrimus, krūtinės ląstos rentgenogramą ar kompiuterinę tomografiją. Jei yra neurologinių simptomų - tirpimai, silpnumas, pusiausvyros sutrikimai, regos nervo uždegimo epizodai - gali būti rekomenduojama neurologo konsultacija ir galvos ar stuburo magnetinio rezonanso tomografija.
Tyrimų apimtis parenkama individualiai. Ne kiekvienam pacientui reikia visų įmanomų tyrimų, tačiau svarbu, kad diagnostika būtų pakankama atskirti neinfekcinį uždegimą nuo infekcinio ir įvertinti viso organizmo būklę.
Tarpinio uveito gydymas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, regėjimo pablogėjimo, pažeistos akies struktūrų, komplikacijų ir nustatytos priežasties. Kartais, jei uždegimas labai lengvas, regėjimas geras ir nėra geltonosios dėmės edemos, gydytojas gali pasirinkti atidų stebėjimą. Tačiau aktyvus ar regėjimą bloginantis tarpinis uveitas paprastai gydomas.
Pagrindiniai vaistai uždegimui mažinti yra kortikosteroidai. Jie gali būti skiriami vietiškai, tačiau akių lašai dažniausiai prasčiau pasiekia vidurinę ir užpakalinę akies dalį, todėl vien jų dažnai nepakanka. Dažniau naudojamos periokulinės injekcijos šalia akies, intravitrealinės injekcijos į akies vidų arba sisteminiai kortikosteroidai tabletėmis. Gydymo būdas parenkamas pagal tai, ar liga vienos akies, ar abipusė, kokio stiprumo uždegimas ir kokia komplikacijų rizika.
Jei liga kartojasi, yra lėtinė arba reikia ilgai vartoti steroidus, gali būti skiriami imuninę sistemą reguliuojantys vaistai. Tai gali būti metotreksatas, azatioprinas, mikofenolato mofetilis, ciklosporinas ar kiti vaistai. Kai kuriais atvejais taikoma biologinė terapija, pavyzdžiui, naviko nekrozės faktoriaus alfa inhibitoriai. Tokį gydymą paprastai prižiūri akių gydytojas kartu su reumatologu ar kitu specialistu.
Jei nustatoma infekcinė priežastis, pirmiausia gydoma infekcija - antibiotikais, antivirusiniais ar kitais specifiniais vaistais. Tokiais atvejais vien imunosupresinis gydymas gali būti pavojingas, todėl priežasties nustatymas yra labai svarbus.
Komplikacijos gydomos atskirai. Cistoidinė geltonosios dėmės edema gali būti gydoma steroidų injekcijomis, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, sisteminiu gydymu ar biologine terapija. Katarakta gali būti operuojama, tačiau geriausia tai daryti tada, kai uveitas kurį laiką yra ramus. Padidėjus akispūdžiui skiriami akispūdį mažinantys lašai, o retais atvejais prireikia glaukomos operacijos.
Kai stiklakūnio drumstys labai ryškios, uždegimas nepasiduoda gydymui arba yra tam tikrų komplikacijų, gali būti atliekama vitrektomija - stiklakūnio pašalinimo operacija. Ji nėra pirmo pasirinkimo gydymas visiems pacientams, bet kai kuriems gali pagerinti matymą ir padėti kontroliuoti uždegimą.
Paciento vaidmuo taip pat svarbus. Reikia reguliariai lankytis pas akių gydytoją, vartoti vaistus taip, kaip paskirta, nenutraukti steroidų staiga be gydytojo nurodymo, pranešti apie naujus simptomus. Jei vartojami sisteminiai imunitetą veikiantys vaistai, būtini kraujo tyrimai ir saugumo stebėjimas.
Į akių gydytoją reikėtų kreiptis, jei pastebite naujai atsiradusias ar gausėjančias plaukiojančias drumstis, neryškų matymą, regėjimo „rūką“ ar nepaaiškinamą regėjimo pablogėjimą. Net jei akis nėra raudona ir neskauda, tai neatmeta tarpinio uveito.
Skubiai kreipkitės į gydytoją arba akių skubios pagalbos skyrių, jei regėjimas pablogėjo staiga, atsirado šviesos blyksniai, juodas šešėlis ar „užuolaida“ regėjimo lauke, labai padaugėjo drumstelių, pradėjo skaudėti akį, atsirado pykinimas, aureolės aplink šviesas ar ryškus akies paraudimas. Šie požymiai gali rodyti komplikacijas, kurioms reikia neatidėliotino įvertinimo.
Jei tarpinis uveitas jau diagnozuotas, svarbu laikytis kontrolinių vizitų grafiko net tada, kai jaučiatės geriau. Uždegimas gali atsinaujinti tyliai, o geltonosios dėmės edema ar padidėjęs akispūdis kartais iš pradžių nesukelia akivaizdžių simptomų. Ankstyvas pokyčių nustatymas padeda išsaugoti regėjimą.
