Submukozinė mioma
Submukozinė mioma yra gerybinis gimdos auglys, augantys po gleivine ir išsikišantis į gimdos ertmę. Ši miomų rūšis dažniau nei kitos sukelia gausias menstruacijas, skausmą ir gali trukdyti pastoti. Nors miomos nėra vėžinės, laiku nediagnozuotos jos gali reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę.
Submukozinė mioma - gerybinis navikas, atsirandantis iš gimdos raumeninio sluoksnio (miometriumo) ir besivystantis po endometriumu - vidiniu gimdos gleiviniu sluoksniu. Šios miomos auga tiesiai po gleivine ir dažnai išsikiša į gimdos ertmę, todėl net būdamos mažos gali sukelti ryškių simptomų. Jos priklauso nuo moteriškų lytinių hormonų, ypač estrogenų, todėl dažniausiai pasireiškia reprodukcinio amžiaus moterims ir gali mažėti po menopauzės. Skirtingai nuo kitų miomų tipų (pavyzdžiui, intramuralinių ar subserozinių), submukozinės miomos labiausiai veikia gimdos ertmės formą ir gleivinės funkciją, todėl dažniau sukelia kraujavimo sutrikimus ir nevaisingumą.
- Gausios, užsitęsusios menstruacijos (menoragija) - dažniausias požymis
- Tarpmenstruacinis kraujavimas ar tepimas
- Mėšlungiški pilvo apačios skausmai menstruacijų metu
- Mažakraujystė (anemija) dėl nuolatinio kraujo netekimo - silpnumas, galvos svaigimas, blyškumas
- Spaudimo jausmas dubenyje ar pilvo apačioje
- Dažnas šlapinimasis dėl spaudimo šlapimo pūslei
- Vidurių užkietėjimas ar diskomfortas tiesiojoje žarnoje
- Nevaisingumas ar pasikartojantys persileidimai - ypač kai mioma deformuoja gimdos ertmę
Tiksli submukozinės miomos atsiradimo priežastis nėra visiškai aiški, tačiau žinoma, kad jos vystymąsi skatina estrogenų ir progesterono poveikis. Pagrindiniai rizikos veiksniai: genetinis polinkis (jei miomų turėjo artimos giminaitės), amžius (dažniausiai tarp 30-50 metų), nutukimas (riebaliniame audinyje gaminasi papildomas estrogenas), hormoniniai sutrikimai, tam tikra mityba (daug raudonos mėsos, mažai daržovių) ir gimdos kraujagyslių pokyčiai. Nėštumas ir gimdymai, ypač daugkartiniai, gali sumažinti riziką. Submukozinės miomos nėra užkrečiamos ir nėra tiesiogiai susijusios su piktybiniais navikais.
Diagnozė dažniausiai pradedama nuo ginekologinio ištyrimo ir ultragarsinio tyrimo (echoskopijos) - pirmiausia per makštį (transvaginalinis echoskopija), kuris leidžia įvertinti miomos dydį, padėtį ir ryšį su gimdos gleivine. Jei reikia tikslesnio vaizdo, atliekama histeroskopija - endoskopinis gimdos ertmės tyrimas, kurio metu gydytojas tiesiogiai mato gleivinę ir gali pašalinti mėginį histologiniam ištyrimui. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) naudojama sudėtingesniais atvejais, norint įvertinti miomų skaičių ir jų kraujotaką. Taip pat gali būti atliekami kraujo tyrimai, siekiant įvertinti anemijos laipsnį ir hormonų lygį.
Gydymo metodas priklauso nuo simptomų sunkumo, miomos dydžio, moters amžiaus ir planų dėl nėštumo. Konservatyvus gydymas apima hormoninius vaistus (pavyzdžiui, gestagenus, gonadotropiną atpalaiduojančio hormono agonistus ar hormoninę spiralę), kurie mažina kraujavimą ir laikinai mažina miomas. Jei moteris planuoja nėštumą, dažniausiai rekomenduojama histeroskopinė miomektomija - operacija, kurios metu mioma pašalinama per gimdos kaklelį po narkoze. Ši procedūra yra mažai invazinė ir leidžia išsaugoti gimdą. Kitais atvejais gali būti taikoma gimdos arterijų embolizacija (blokuojamas kraujo tiekimas miomai) ar net gimdos pašalinimas (histerektomija), jei moteris nebeplanuoja turėti vaikų ir simptomai yra labai ryškūs.
Nedelsiant kreipkitės į ginekologą, jei: menstruacijos tampa itin gausios (keičiate tamponą ar įklotą kas 1-2 valandas), kraujavimas trunka ilgiau nei 7 dienas, tarp mėnesinių atsiranda nereguliarus kraujavimas, jaučiate stiprų skausmą pilvo apačioje, svaigsta galva ar jaučiate silpnumą (anemijos požymiai). Taip pat verta apsilankyti, jei ilgiau nei metus nesėkmingai bandote pastoti ar patyrėte persileidimą. Skubios pagalbos reikia, jei kraujavimas yra labai gausus su dideliais krešuliais arba jaučiate ūmų, aštrų skausmą.
