Skoliozė
Skoliozė - tai stuburo iškrypimas į šoną, dažnai kartu su slankstelių pasisukimu aplink savo ašį. Ji gali būti visai lengva ir beveik nepastebima, tačiau kai kuriais atvejais progresuoja, keičia laikyseną, sukelia nugaros skausmą ar net riboja krūtinės ląstos judrumą. Kuo anksčiau skoliozė atpažįstama, tuo daugiau galimybių sustabdyti jos didėjimą ir išvengti sudėtingesnio gydymo.
Skoliozė yra trimatis stuburo pakitimas: stuburas ne tik nukrypsta į kairę ar dešinę, bet dažnai ir pasisuka, todėl gali atsirasti šonkaulių kuprelė, nevienodi pečiai ar asimetriška talija. Įprastai stuburas žiūrint iš nugaros turėtų būti beveik tiesus, o sergant skolioze jis įgauna C arba S raidės formą.
Diagnozuojant skoliozę dažniausiai vertinamas Kobo kampas rentgeno nuotraukoje. Jei stuburo iškrypimas siekia 10 laipsnių ar daugiau, kalbama apie skoliozę. Mažesni pakitimai gali būti laikysenos asimetrija arba funkcinis iškrypimas, pavyzdžiui, dėl kojų ilgio skirtumo ar raumenų įtampos.
Skoliozė dažniausiai išryškėja vaikystėje arba paauglystėje, ypač spartaus augimo metu. Daugeliu atvejų ji nesukelia skausmo ir pastebima atsitiktinai - tėvams, šeimos gydytojui, kineziterapeutui ar mokyklinės patikros metu. Vis dėlto svarbu jos nenuvertinti: augančiam vaikui net nedidelė kreivė gali didėti, jei stuburas dar aktyviai auga.
Dažniausia forma yra idiopatinė skoliozė, kai aiškios priežasties nustatyti nepavyksta. Tai nereiškia, kad vaikas kažką darė neteisingai. Skoliozė neatsiranda vien nuo sunkios kuprinės, netaisyklingo sėdėjimo ar miegojimo ant netinkamo čiužinio, nors prasta laikysena gali paryškinti asimetriją ir nugaros nuovargį.
Skoliozė pirmiausia pažeidžia stuburą, tačiau didesni iškrypimai gali paveikti ir šonkaulių padėtį, krūtinės ląstos formą, pečių juostą, dubenį bei raumenų darbą. Labai ryški krūtininės dalies skoliozė gali sumažinti plaučiams tenkančią erdvę, todėl retais sunkiais atvejais atsiranda dusulys ar sumažėja fizinio krūvio tolerancija. Suaugusiesiems skoliozė dažniau susijusi su nugaros skausmu, tarpslankstelinių diskų, sąnarių degeneracija ir nervų šaknelių dirginimu.
- Vienas petys atrodo aukštesnis už kitą.
- Viena mentė labiau atsikišusi arba matoma ryškesnė mentės briauna.
- Galva atrodo ne visai tiesiai virš dubens centro.
- Viena talijos pusė gilesnė, o kita lygesnė.
- Vienas klubas gali atrodyti aukštesnis arba labiau išsikišęs.
- Pasilenkus į priekį matoma šonkaulių kuprelė arba nugaros asimetrija.
- Drabužiai krenta nevienodai: marškinėliai, suknelė ar švarkas atrodo pakrypę.
- Nugaros nuovargis po ilgesnio sėdėjimo ar stovėjimo.
- Maudžiantis skausmas krūtininėje arba juosmeninėje nugaros dalyje, dažniau suaugusiesiems.
- Raumenų įtampa vienoje nugaros pusėje.
- Sumažėjęs lankstumas, nemalonus tempimas atliekant tam tikrus judesius.
- Greitesnis nuovargis sportuojant, ypač jei skoliozė ryškesnė.
- Retais sunkiais atvejais - dusulys fizinio krūvio metu dėl krūtinės ląstos deformacijos.
- Nuolatinis arba pasikartojantis apatinės nugaros dalies skausmas.
- Skausmas, plintantis į sėdmenį ar koją, jei dirginama nervo šaknelė.
- Tirpimas, dilgčiojimas ar silpnumas kojoje.
- Sunkumas ilgai vaikščioti ar stovėti, poreikis dažniau prisėsti.
- Laipsniškai mažėjantis ūgis arba ryškėjantis liemens pasvirimas į vieną pusę.
Skoliozė gali atsirasti dėl skirtingų priežasčių, tačiau paaugliams dažniausiai nustatoma idiopatinė skoliozė. Žodis idiopatinė reiškia, kad tiksli priežastis nėra aiški. Manoma, kad įtakos turi genetinis polinkis, augimo ypatumai, nervų ir raumenų sistemos reguliacija, hormoniniai veiksniai bei jungiamojo audinio savybės. Jei šeimoje buvo skoliozės atvejų, tikimybė ja sirgti didesnė.
Amžius yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių. Didžiausia progresavimo rizika būna spartaus augimo laikotarpiu, dažniausiai prieš lytinį brendimą ir jo metu. Mergaitėms skoliozė nustatoma dažniau, o didesni iškrypimai joms linkę progresuoti labiau nei berniukams. Vis dėlto skoliozė gali pasireikšti bet kurios lyties vaikams.
Pagal atsiradimo laiką skoliozė gali būti kūdikių, vaikų, paauglių arba suaugusiųjų. Kūdikių skoliozė kartais savaime mažėja, tačiau ją būtina stebėti. Paauglių idiopatinė skoliozė yra pati dažniausia. Suaugusiųjų skoliozė gali būti nuo jaunystės išlikusi kreivė arba naujai atsiradusi dėl degeneracinių stuburo pakitimų.
Įgimta skoliozė susiformuoja dar vaisiaus vystymosi metu, kai slanksteliai susidaro netaisyklingai, pavyzdžiui, dalis slankstelio būna pleišto formos arba slanksteliai susijungę. Tokie pakitimai gali progresuoti vaikui augant, todėl dažnai reikia ankstyvos ortopedo priežiūros.
Neuromuskulinė skoliozė atsiranda, kai stuburą palaikantys raumenys neveikia įprastai dėl nervų ar raumenų ligų. Ji gali būti susijusi su cerebriniu paralyžiumi, raumenų distrofijomis, spina bifida, nugaros smegenų pažeidimais ar kitomis neurologinėmis būklėmis. Tokia skoliozė dažnai progresuoja greičiau ir reikalauja kompleksinės priežiūros.
Suaugusiesiems svarbūs rizikos veiksniai yra tarpslankstelinių diskų nusidėvėjimas, facetinių sąnarių artrozė, osteoporozė, buvę stuburo lūžiai, netolygus stuburo apkrovimas, ankstesnė negydyta skoliozė. Svarbu suprasti, kad kasdieniai įpročiai, tokie kaip sėdėjimas susikūprinus ar kuprinės nešiojimas ant vieno peties, paprastai nėra pagrindinė tikros struktūrinės skoliozės priežastis, bet jie gali sustiprinti skausmą, raumenų disbalansą ir laikysenos nuovargį.
Skoliozė diagnozuojama derinant apžiūrą, laikysenos vertinimą ir vaizdinius tyrimus. Pirmas žingsnis dažniausiai yra pokalbis: gydytojas paklausia, kada pastebėta asimetrija, ar ji didėja, ar yra nugaros skausmas, tirpimas, silpnumas, ar šeimoje buvo skoliozės, kokiame augimo etape yra vaikas.
Apžiūros metu vertinama pečių, menčių, liemens, dubens ir kojų padėtis. Labai svarbus yra Adamo pasilenkimo testas: žmogus lėtai pasilenkia į priekį, rankas nuleidžia žemyn, o gydytojas žiūri, ar viena nugaros pusė neiškyla labiau. Šis testas padeda pastebėti slankstelių rotaciją ir šonkaulių kuprelę. Kartais naudojamas skoliometras - nedidelis prietaisas liemens pasisukimo kampui įvertinti.
Pagrindinis tyrimas, patvirtinantis skoliozę, yra stovint atlikta stuburo rentgenograma. Nuotrauka turi apimti reikiamas stuburo dalis, kad būtų galima išmatuoti Kobo kampą. Pagal jį nustatomas iškrypimo dydis: lengva skoliozė dažnai laikoma maždaug 10-20 laipsnių, vidutinė - apie 20-40 laipsnių, o didesnė nei 40-50 laipsnių kreivė vertinama kaip ryškesnė ir gali reikalauti aktyvesnio gydymo. Tikslūs sprendimai priklauso nuo amžiaus, augimo likučio, kreivės vietos ir progresavimo.
Vaikams ir paaugliams svarbu įvertinti, kiek dar liko augti. Tam gali būti vertinamas Risser požymis dubens rentgenogramoje, lytinio brendimo stadija, ūgio augimo greitis, mergaitėms - laikas nuo pirmųjų mėnesinių. Kuo daugiau augimo likę, tuo didesnė rizika, kad skoliozė progresuos.
Magnetinio rezonanso tomografija paprastai nėra reikalinga kiekvienam pacientui, tačiau ji skiriama, jei skoliozė atsirado labai anksti, greitai progresuoja, yra neįprastos formos, lydi stiprus skausmas, neurologiniai simptomai, pavyzdžiui, kojos silpnumas ar jutimų sutrikimai, arba įtariamos nugaros smegenų anomalijos. Kompiuterinė tomografija taikoma rečiau, dažniausiai tada, kai reikia detaliau įvertinti kaulų anatomiją, pavyzdžiui, planuojant operaciją ar įtariant įgimtus slankstelių pakitimus.
Diagnozuojant taip pat svarbu atskirti struktūrinę skoliozę nuo funkcinio stuburo pakrypimo. Funkcinis pakrypimas gali atsirasti dėl kojų ilgio skirtumo, dubens pasvirimo, raumenų spazmo ar skausmo. Pašalinus priežastį, stuburo padėtis gali pagerėti. Struktūrinė skoliozė išlieka ir yra susijusi su pačios stuburo ašies bei slankstelių rotacijos pokyčiais.
Skoliozės gydymas parenkamas individualiai. Svarbiausia įvertinti kreivės dydį, jos vietą, paciento amžių, augimo potencialą, simptomus ir tai, ar kreivė didėja. Ne kiekvienai skoliozei reikia aktyvaus gydymo, tačiau beveik visada reikia aiškaus stebėjimo plano.
Lengva skoliozė, ypač jei vaikas jau beveik baigė augti, dažnai tik stebima. Gydytojas gali rekomenduoti kontrolines apžiūras ir rentgeno tyrimus kas kelis mėnesius ar rečiau, priklausomai nuo situacijos. Stebėjimas nereiškia neveiklumo - tai būdas laiku pastebėti progresavimą ir nepraleisti momento, kai reikėtų įtvaro ar kito gydymo.
Kineziterapija yra svarbi skoliozės priežiūros dalis. Ji negali stebuklingai ištiesinti visų struktūrinių kreivių, tačiau gali pagerinti laikyseną, liemens raumenų kontrolę, kvėpavimo mechaniką, lankstumą ir sumažinti skausmą. Dažnai taikomi individualūs pratimai, liemens stabilizavimo treniruotės, tempimo ir stiprinimo pratimai. Kai kuriose programose naudojami specifiniai skoliozei pritaikyti metodai, pavyzdžiui, Schroth terapija, mokanti koreguoti kūno padėtį trimatėje erdvėje ir kryptingai kvėpuoti į labiau suspaustas krūtinės ląstos zonas.
Paaugliams, kurių stuburas dar auga ir kreivė yra vidutinio dydžio, gali būti skiriamas korekcinis įtvaras. Įtvaro tikslas dažniausiai yra ne visiškai ištiesinti stuburą, o sustabdyti arba sulėtinti kreivės didėjimą iki augimo pabaigos. Įtvaro veiksmingumas labai priklauso nuo to, ar jis tinkamai pagamintas, ar reguliariai koreguojamas ir kiek valandų per parą nešiojamas. Tai nėra lengvas etapas paaugliui, todėl svarbus šeimos palaikymas, aiškus paaiškinimas ir psichologinis jautrumas.
Skausmui malšinti, ypač suaugusiesiems, gali būti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, trumpalaikis raumenų atpalaidavimas, fizioterapinės priemonės, šiluma, kartais intervencinės skausmo procedūros, jei skausmas susijęs su sąnariais ar nervų šaknelių dirginimu. Vaistai neištaiso kreivės, bet gali padėti žmogui judėti, miegoti ir dalyvauti reabilitacijoje.
Operacija svarstoma tada, kai skoliozė yra didelė, progresuoja, kelia kvėpavimo ar neurologinių komplikacijų riziką, sukelia ryškią deformaciją ar gyvenimo kokybę bloginantį skausmą. Dažniausiai atliekama stuburo korekcija ir slankstelių sujungimas, naudojant metalinius strypus, sraigtus ir kaulo transplantatą. Vaikams, kurie dar labai auga, kai kuriais atvejais taikomos augimą leidžiančios konstrukcijos. Chirurginis gydymas planuojamas labai atsakingai, įvertinus naudą, riziką ir paciento lūkesčius.
Gyvensena taip pat svarbi. Reguliarus judėjimas, plaukimas, vaikščiojimas, jėgos pratimai pagal specialisto rekomendacijas, sveikas kūno svoris ir ergonomiška darbo ar mokymosi vieta padeda mažinti nugaros nuovargį. Sportas dažniausiai nėra draudžiamas; priešingai, aktyvumas dažnai naudingas. Apribojimai reikalingi tik individualiais atvejais, pavyzdžiui, esant labai ryškiai skoliozei, po operacijos ar kai tam tikri krūviai provokuoja skausmą.
Į gydytoją verta kreiptis, jei pastebite vaiko ar savo nugaros asimetriją: nevienodus pečius, atsikišusią mentę, pakrypusį liemenį, nevienodą taliją ar kuprelę pasilenkus į priekį. Net jei skausmo nėra, apžiūra svarbi, nes vaikų skoliozė gali progresuoti tyliai.
Skubiau pasikonsultuoti reikėtų, jei asimetrija atsirado staiga arba greitai ryškėja, jei vaikas sparčiai auga, o laikysena akivaizdžiai keičiasi, jei skoliozė nustatyta ankstyvame amžiuje, arba jei šeimoje buvo sunkių skoliozės atvejų.
Raudonos vėliavos, dėl kurių nereikėtų delsti: stiprus ar naktį pažadinantis nugaros skausmas, karščiavimas, nepaaiškinamas svorio kritimas, kojos silpnumas, tirpimas, šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės sutrikimai, eisenos pakitimas, skausmas po traumos. Tokiais atvejais reikia skubios medicininės pagalbos, nes simptomai gali rodyti ne tik skoliozę, bet ir nervų sistemos, infekcines, uždegimines ar kitas rimtas būkles.
Jei skoliozė jau diagnozuota, svarbu laikytis kontrolės plano. Kreipkitės anksčiau nei numatyta, jei įtvaras tapo per mažas, atsirado spaudimo žaizdelių, padidėjo skausmas, pasikeitė laikysena arba pastebėjote naujų neurologinių simptomų. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai pacientas, šeima, gydytojas ortopedas traumatologas, šeimos gydytojas ir kineziterapeutas dirba kaip viena komanda.
