Šizoidinis asmenybės sutrikimas
Šizoidinis asmenybės sutrikimas - tai ilgalaikis psichikos sveikatos būvis, kai žmogus nuolat vengia artimų socialinių ryšių, demonstruoja ribotą emocijų raišką ir atrodo atitolęs nuo kitų. Nors daugelis tokį elgesį gali suprasti kaip drovumą ar intravertiškumą, šis sutrikimas yra gilesnis ir gali labai paveikti asmens gyvenimo kokybę. Svarbu žinoti, kad šis sutrikimas nėra tas pats, kas šizofrenija, ir dažnai lieka nediagnozuotas.
Šizoidinis asmenybės sutrikimas (toliau - ŠAS) yra vienas iš asmenybės sutrikimų, priskiriamas A grupei (keistų, ekscentriškų sutrikimų), kartu su šizotipiniu ir paranojiniu sutrikimais. Pagrindinis bruožas - nuolatinis atsiskyrimas nuo socialinių situacijų ir labai ribotas emocijų reiškimas tarpasmeniniuose santykiuose. Asmenys, turintys ŠAS, dažnai atrodo šalti, abejingi, nemėgsta artimo kontakto ir teikia pirmenybę vienatvei. Nors jie gali funkcionuoti kasdienėje veikloje, jų santykiai su kitais dažnai būna paviršutiniški arba jų visai nėra. Svarbu pabrėžti, kad šis sutrikimas nėra sąmoningas pasirinkimas - tai gilus asmenybės struktūros ypatumas, dažnai kylantis iš biologinių ir aplinkos veiksnių.
- Vengimas artimų santykių, įskaitant šeimos narius
- Pirmenybė vienišai veiklai
- Mažas arba visai nėra susidomėjimo seksualine patirtimi
- Jokio malonumo iš artimų ryšių
- Emocinis šaltumas, atrodo atitrūkęs nuo kitų
- Ribotas emocijų reiškimas net ir provokuojančiose situacijose
- Abejingumas pagyrimams ar kritikai
- Nedaug arba jokių artimų draugų
- Pasirinkimas darbų, nereikalaujančių bendravimo
- Sunkumas suprasti socialines normas ir neverbalinius signalus
Tikslios šizoidinio asmenybės sutrikimo priežastys nėra visiškai žinomos, tačiau manoma, kad jas lemia genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Tyrimai rodo, kad ŠAS dažniau pasireiškia žmonėms, kurių artimi giminaičiai turi šizofreniją ar šizotipinį sutrikimą, kas rodo genetinį polinkį. Be to, ankstyva vaikystės patirtis - pavyzdžiui, emociškai šalti tėvai, prievarta ar nepriežiūra - gali prisidėti prie šio sutrikimo išsivystymo. Rizikos veiksniai taip pat apima vyrišką lytį (ŠAS dažniau diagnozuojamas vyrams) ir tam tikrus smegenų struktūros pokyčius, pavyzdžiui, sumažėjusį prefrontalinės žievės aktyvumą.
Šizoidinio asmenybės sutrikimo diagnozė nustatoma remiantis psichiatrinio vertinimo pokalbiu, naudojant DSM-5 ar TLK-11 kriterijus. Gydytojas psichiatras ar klinikinis psichologas įvertina ilgalaikį elgesio modelį, kuris prasideda paauglystėje ar ankstyvoje suaugystėje ir yra stabilus laikui bėgant. Atliekama išsami pokalbio analizė, siekiant atskirti ŠAS nuo kitų sutrikimų, tokių kaip autizmo spektro sutrikimai, socialinis nerimas, depresija ar šizofrenija. Kartais naudojami klausimynai, pavyzdžiui, SCID-5-PD (struktūruotas klinikinis interviu). Fiziniai tyrimai (kraujo, MRT) paprastai nereikalingi, nebent įtariamos organinės priežastys.
Šizoidinio asmenybės sutrikimo gydymas dažniausiai yra sudėtingas, nes daugelis sergančiųjų nesikreipia pagalbos savo noru - jie dažnai nesijaučia, kad turi problemą. Jei gydymas pradedamas, pirmenybė teikiama psichoterapijai. Naudinga gali būti kognityvinė-elgesio terapija, padedanti palaipsniui didinti socialinį dalyvavimą ir suprasti emocijas. Psichodinaminė terapija gali padėti ištirti giliai slypinčius konfliktus. Medikamentai nėra pagrindinis gydymo būdas, tačiau kartais skiriami antidepresantai ar mažos antipsichozinių vaistų dozės, jei yra depresijos ar nerimo simptomų. Labai svarbu, kad gydytojas sukurtų pasitikėjimo ryšį, nes pacientai linkę nutraukti terapiją.
Nors daugelis žmonių, sergančių šizoidiniu asmenybės sutrikimu, nesikreipia pagalbos savo iniciatyva, verta apsvarstyti konsultaciją, jei pastebite, kad vienatvė ir atsiribojimas trukdo kasdieniam gyvenimui - pavyzdžiui, dėl to kenčia darbas, studijos ar sveikata. Taip pat reikėtų kreiptis, jei atsiranda sunkių depresijos simptomų, minčių apie savižudybę ar kitų psichikos sutrikimų (pvz., šizofrenijos) požymių, tokių kaip haliucinacijos ar kliedesiai. Artimieji, pastebėję, kad žmogus visiškai izoliuojasi ir tampa nepasiekiamas emociškai, gali paskatinti jį apsilankyti pas psichiatrą. Svarbu atminti, kad laiku suteikta pagalba gali padėti geriau suprasti save ir pagerinti gyvenimo kokybę.
