Šizofreniforminis sutrikimas
Šizofreniforminis sutrikimas yra trumpalaikė psichozė, savo simptomais beveik identiška šizofrenijai, tačiau trunkanti nuo vieno iki šešių mėnesių. Nors liga gali sutrikdyti mintis, emocijas ir elgesį, laiku pradėjus gydymą dauguma pacientų visiškai pasveiksta. Šis sutrikimas yra vienas iš dažniausiai diagnozuojamų pirmosios psichozės epizodų.
Šizofreniforminis sutrikimas - tai psichinis sutrikimas, kuriam būdingi tie patys pagrindiniai simptomai kaip ir šizofrenijai: haliucinacijos, kliedesiai, dezorganizuotas mąstymas ir elgesys, taip pat neigiami simptomai (pvz., emocinis atsibukimas, socialinis atsitraukimas). Pagrindinis skirtumas - trukmė: diagnozei nustatyti simptomai turi trukti nuo 1 iki 6 mėnesių. Ilgiau trunkantys atvejai dažniausiai jau atitinka šizofrenijos kriterijus. Sutrikimo metu pažeidžiama smegenų neurotransmiterių sistema, ypač dopaminerginė, kas lemia suvokimo ir mąstymo pokyčius.
- Sutrikęs miegas, apetito pokyčiai
- Nerimas, įtampa, dirglumas
- Socialinis izoliavimasis, prarastas domėjimasis veikla
- Įtarumas, keisti jausmai arba mintys
- Haliucinacijos (dažniausiai girdimos - balsai)
- Kliedesiai (įtikinėjimai, neatitinkantys realybės, pvz., persekiojimo ar didybės)
- Dezorganizuotas mąstymas ir kalba (sunku suprasti, šokinėjamos temos)
- Dezorganizuotas arba katatoninis elgesys (keisti judesiai, sustingimas)
- Neigiami simptomai: emocinis atbukimas, motyvacijos stoka, sumažėjusi kalbėjimo apimtis
Tikslios šizofreniforminio sutrikimo priežastys nėra visiškai žinomos, tačiau manoma, kad jis atsiranda dėl genetinės polinkio ir aplinkos veiksnių sąveikos. Riziką didina šizofrenija sergančių artimų giminaičių buvimas, komplikacijos nėštumo ar gimdymo metu, psichoaktyvių medžiagų vartojimas (ypač kanapių, amfetaminų) bei stiprus psichosocialinis stresas. Smegenų dopamino ir glutamato sistemų disbalansas laikomas svarbiausiu neurocheminiu mechanizmu.
Diagnozę nustato psichiatras, remdamasis išsamiu klinikiniu pokalbiu, simptomų trukmės įvertinimu ir kitų psichinių ar neurologinių ligų atmetimu. Naudojami struktūruoti interviu (pvz., SCID-5) ir vertinimo skalės (pvz., PANSS). Atliekami kraujo tyrimai, smegenų vaizdiniai (KT, MRT) ar EEG, kad būtų atmestos organinės priežastys (navikai, encefalitas, medžiagų vartojimas). Pagal TLK-10 ar DSM-5 kriterijus, simptomai turi trukti nuo 1 iki 6 mėnesių.
Gydymas apima medikamentinę terapiją (antipsichotikai - pvz., risperidonas, olanzapinas, aripiprazolas) ir psichosocialinę pagalbą. Ūminiu laikotarpiu dažnai reikalingas stacionarinis gydymas, ypač jei kyla pavojus sau ar aplinkiniams. Po simptomų atlėgimo tęsiama palaikomoji farmakoterapija, psichoterapija (kognityvinė-elgesio terapija) ir socialinių įgūdžių lavinimas. Ankstyva intervencija žymiai pagerina ilgalaikę prognozę.
Nedelsiant kreiptis į psichiatrą ar skubios pagalbos skyrių, jei žmogus: girdi balsus, kurių kiti negirdi; yra įsitikinęs nerealistiškais dalykais; elgiasi chaotiškai ar agresyviai; kelia grėsmę sau (savižudybės mintys) ar kitiems; negeba pasirūpinti savimi (nevalgo, negeria). Ankstyvas kreipimasis yra itin svarbus - juo greičiau pradedamas gydymas, tuo palankesnė prognozė.
