Šizoafektinis sutrikimas
Šizoafektinis sutrikimas yra sudėtinga psichikos liga, kurios metu vienu metu arba skirtingu laiku pasireiškia tiek šizofrenijai būdingi simptomai (haliucinacijos, kliedesiai), tiek nuotaikos sutrikimai (depresija ar manija). Ši būklė dažnai sukelia didelį kančią ir sutrikdo gebėjimą dirbti, mokytis bei palaikyti santykius. Laiku pradėtas gydymas gali padėti kontroliuoti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Šizoafektinis sutrikimas yra lėtinė psichinė liga, kurios metu sutrinka mąstymo, emocijų ir elgesio procesai. Jis priskiriamas psichozinių sutrikimų grupei ir pasireiškia dviem pagrindiniais simptomų kompleksais: psichoziniais (pvz., kliedesiai, haliucinacijos, dezorganizuotas mąstymas) ir nuotaikos (depresija arba manija). Liga paveikia smegenų neurotransmiterių sistemas, ypač dopamino ir serotonino, bei gali sukelti struktūrinius smegenų pokyčius. Nors tiksli priežastis nėra žinoma, manoma, kad svarbų vaidmenį atlieka genetinis polinkis, smegenų chemijos disbalansas ir aplinkos veiksniai.
- Haliucinacijos - girdėjimas, matymas ar jautimas to, ko nėra
- Kliedesiai - netikri, bet tvirtai laikomi įsitikinimai
- Dezorganizuotas mąstymas ir kalba
- Keistas ar netinkamas elgesys
- Depresijos epizodai: liūdesys, bejėgiškumas, energijos stoka, mintys apie mirtį
- Manijos epizodai: pakili nuotaika, padidėjęs aktyvumas, sumažėjęs miego poreikis, impulsyvumas
- Mišrūs epizodai, kai depresijos ir manijos požymiai pasireiškia kartu
Tiksli šizoafektinio sutrikimo priežastis nėra žinoma, tačiau mokslininkai išskiria keletą veiksnių, galinčių prisidėti prie ligos išsivystymo: genetinis paveldimumas (rizika didesnė, jei serga artimi giminaičiai), smegenų struktūros ir cheminės pusiausvyros pokyčiai (ypač dopamino ir serotonino sistemų), didelis stresas, trauminiai išgyvenimai, narkotikų (ypač kanapių, amfetaminų) vartojimas. Taip pat gali turėti įtakos gimdymo komplikacijos arba virusinės infekcijos nėštumo metu.
Šizoafektinio sutrikimo diagnozę nustato psichiatras, remdamasis išsamiu klinikiniu pokalbiu, simptomų vertinimu pagal tarptautinius TLK-10 ar DSM-5 kriterijus. Gydytojas stengiasi atskirti šią ligą nuo šizofrenijos, nuotaikos sutrikimų ar kitų psichozinių būklių. Dažnai atliekami kraujo tyrimai, šlapimo tyrimai (dėl narkotikų), galvos smegenų magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba kompiuterinė tomografija (KT), kad būtų atmestos organinės priežastys, tokios kaip smegenų augliai, insultas ar infekcijos.
Šizoafektinio sutrikimo gydymas yra kompleksinis ir ilgalaikis. Pagrindiniai metodai apima: antipsichotinių vaistų vartojimą (pvz., risperidonas, olanzapinas) psichoziniams simptomams mažinti, nuotaikos stabilizatorius (pvz., ličio druskos, valproatas) ir antidepresantus depresijos ar manijos epizodams kontroliuoti. Svarbi ir psichosocialinė terapija: individuali psichoterapija, socialinių įgūdžių mokymas, šeimos terapija. Sunkiais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Gydymo tikslas - pasiekti simptomų remisiją ir padėti pacientui grįžti į kasdienį gyvenimą.
Būtina nedelsiant kreiptis pagalbos, jei pasireiškia bet kuris iš šių požymių: mintys apie savižudybę ar savęs žalojimą, haliucinacijos (ypač liepiančios balsai), kliedesiai, dėl kurių asmuo elgiasi pavojingai sau ar kitiems, staigus elgesio pablogėjimas, negalėjimas pasirūpinti savimi (maistas, higiena), stipri depresija ar manija. Net ir nesant kritinių požymių, bet pastebėjus nuolatinius simptomus, kurie trukdo kasdienei veiklai, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar psichiatrą.
