Seborėjinis dermatitas
Seborėjinis dermatitas yra dažna, lėtinė ir linkusi kartotis odos uždegimo forma, dažniausiai pažeidžianti riebesnes kūno vietas - galvos odą, veidą, krūtinę ar ausų sritį. Nors ši būklė nėra užkrečiama ir paprastai nekelia pavojaus gyvybei, ji gali varginti niežuliu, pleiskanojimu, paraudimu ir estetiniais nepatogumais. Tinkamai parinktas gydymas ir kasdienė odos priežiūra dažniausiai leidžia gerai kontroliuoti simptomus.
Seborėjinis dermatitas - tai uždegiminė odos liga, susijusi su riebalinių liaukų aktyvumu, odos mikrobiotos pokyčiais ir individualiu imuninės sistemos atsaku. Dažniausiai ji pasireiškia tose vietose, kur yra daug riebalinių liaukų: galvos plaukuotoje dalyje, antakių srityje, nosies šonuose, už ausų, išorinėje ausies landoje, barzdos zonoje, krūtinės viduryje ar viršutinėje nugaros dalyje. Kūdikiams ši būklė neretai pasireiškia kaip gelsvos, riebios pleiskanos ant galvos odos, vadinamos lopšio kepure.
Svarbų vaidmenį atlieka Malassezia genties mieliagrybiai. Jie natūraliai gyvena ant daugelio žmonių odos ir savaime nėra pavojingi, tačiau kai kurių žmonių oda į juos reaguoja stipresniu uždegimu. Dėl to atsiranda paraudimas, pleiskanojimas, riebumo pojūtis, kartais niežėjimas ar deginimas. Tai nėra alergija siaurąja prasme ir nėra infekcija, kuria būtų galima užsikrėsti nuo kito žmogaus.
Seborėjinis dermatitas dažnai yra banguojančios eigos: vienu metu oda gali atrodyti beveik sveika, kitu - simptomai vėl paūmėja. Paūmėjimus neretai išprovokuoja stresas, šaltas ir sausas oras, nuovargis, netinkamos kosmetikos priemonės, odos dirginimas ar kitos ligos. Gera žinia ta, kad daugeliu atvejų būklę galima suvaldyti, nors polinkis kartotis gali išlikti ilgai.
- Odos paraudimas riebesnėse vietose, ypač aplink nosį, antakius, ausis, galvos odą ar krūtinę.
- Baltos, pilkšvos arba gelsvos pleiskanos, kurios gali būti sausos arba riebios.
- Niežulys, dilgčiojimas ar lengvas deginimo jausmas pažeistose vietose.
- Odos šerpetojimas, pleiskanojančios plokštelės ar riebus blizgesys.
- Paūmėjimai, kurie kartojasi bangomis - simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja.
- Gausios pleiskanos, krentančios ant drabužių ar matomos plaukuose.
- Niežtinti, sudirgusi galvos oda.
- Riebaluotos, gelsvos apnašos prie plaukų šaknų.
- Kartais - laikinas padidėjęs plaukų slinkimas dėl uždegimo ir kasymosi, tačiau pats seborėjinis dermatitas dažniausiai nesukelia nuolatinio nuplikimo.
- Storos gelsvos ar rusvos pleiskanos ant galvos odos.
- Pažeidimai ant kaktos, už ausų, odos raukšlėse ar sauskelnių srityje.
- Dažniausiai kūdikis jaučiasi gerai, o būklė nėra skausminga.
- Daugeliu atvejų simptomai palaipsniui išnyksta per kelis mėnesius.
Tiksli priežastis nėra viena. Seborėjinis dermatitas atsiranda dėl kelių veiksnių sąveikos: riebalinių liaukų aktyvumo, odos mikroorganizmų, imuninės reakcijos ir aplinkos poveikio. Malassezia mieliagrybiai minta odos riebalais, o jų skaidymo produktai kai kuriems žmonėms dirgina odą ir skatina uždegimą.
Riziką gali didinti paveldimas polinkis, riebi oda, dažnas stresas, miego trūkumas, šaltas sezonas, staigūs temperatūros pokyčiai, gausus prakaitavimas, agresyvios odos priežiūros priemonės ir nereguliarus galvos odos plovimas. Kai kuriems žmonėms simptomai paaštrėja vartojant alkoholį, sergant infekcijomis ar nusilpus organizmui.
Seborėjinis dermatitas dažniau pasitaiko kūdikiams, paaugliams ir suaugusiesiems nuo jauno iki vidutinio amžiaus, tačiau gali pasireikšti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Sunkesnė ar išplitusi eiga gali būti susijusi su neurologinėmis ligomis, pavyzdžiui, Parkinsono liga, imuninės sistemos nusilpimu, žmogaus imunodeficito viruso infekcija ar kai kuriomis lėtinėmis ligomis. Vis dėlto dauguma sergančiųjų yra visiškai sveiki žmonės, kurių oda tiesiog linkusi taip reaguoti.
Dažniausiai seborėjinis dermatitas nustatomas apžiūros metu. Gydytojas dermatologas arba šeimos gydytojas įvertina, kur yra bėrimai, kaip atrodo pleiskanojimas, ar oda paraudusi, ar yra niežulys, kiek laiko simptomai kartojasi ir kokios priemonės jau buvo išbandytos. Labai svarbi pažeidimų vieta: galvos oda, antakiai, nosies raukšlės, ausys ir krūtinės vidurys yra tipiškos sritys.
Kartais reikia atskirti seborėjinį dermatitą nuo kitų būklių. Panašiai gali atrodyti žvynelinė, atopinis dermatitas, kontaktinis dermatitas, rožinė, grybelinė odos infekcija ar alerginė reakcija į kosmetiką. Jei vaizdas neaiškus, gydytojas gali atlikti odos nuograndų tyrimą dėl grybelinės infekcijos, mikroskopinį tyrimą, pasėlį ar, retais atvejais, odos biopsiją. Kraujo tyrimai paprastai nereikalingi, nebent liga labai išplitusi, neįprastai sunki arba yra požymių, kad gali būti kita sveikatos problema.
Diagnozei svarbu pasakyti, kokius šampūnus, kremus, plaukų formavimo priemones ar vaistus naudojate. Kai kada simptomus palaiko ne pati liga, o odą dirginantys produktai, per dažnas šveitimas ar netinkamas savarankiškas gydymas.
Gydymo tikslas - sumažinti uždegimą, pleiskanojimą, niežulį ir paūmėjimų dažnį. Kadangi seborėjinis dermatitas linkęs kartotis, dažnai prireikia ne vienkartinio gydymo kurso, o ilgalaikės, švelnios priežiūros plano.
Galvos odai dažniausiai naudojami gydomieji šampūnai su ketokonazolu, ciklopiroksu, seleno sulfidu, cinko piritionu, salicilo rūgštimi ar deguto preparatais. Juos reikia palikti ant galvos odos kelias minutes, o ne iš karto nuplauti. Paūmėjimo metu šampūnas gali būti naudojamas kelis kartus per savaitę, vėliau - palaikomajai priežiūrai rečiau.
Veidui ir kitoms jautrioms vietoms gali būti skiriami priešgrybeliniai kremai ar geliai. Jei oda labai paraudusi ir sudirgusi, trumpam laikui gydytojas gali paskirti silpno stiprumo vietinius kortikosteroidus. Juos svarbu naudoti tik taip, kaip nurodyta, nes per ilgas vartojimas ant veido gali suploninti odą ar sukelti kitų nepageidaujamų reiškinių. Alternatyva kai kuriais atvejais yra kalcineurino inhibitoriai, pavyzdžiui, takrolimuzas ar pimekrolimuzas, ypač kai reikia gydyti jautrias veido vietas.
Kasdienė priežiūra taip pat labai svarbi. Rekomenduojama rinktis švelnius prausiklius, nekomedogeninius drėkinamuosius kremus, vengti spiritinių tonikų, stiprių kvapiklių ir agresyvių šveitiklių. Barzdos srityje kartais padeda reguliarus plovimas gydomuoju šampūnu arba, jei simptomai nuolat kartojasi, barzdos patrumpinimas. Kūdikiams pleiskanas dažnai galima suminkštinti aliejumi ar emolientu ir švelniai iššukuoti, tačiau nereikėtų jų gramdyti jėga.
Jei liga labai išplitusi arba nepasiduoda įprastam gydymui, dermatologas gali pasiūlyti kitų priemonių ir patikrinti, ar nėra papildomų priežasčių, palaikančių uždegimą.
Į gydytoją verta kreiptis, jei pleiskanojimas ir paraudimas nepraeina taikant įprastą priežiūrą, simptomai greitai stiprėja, atsiranda skausmas, šlapiavimas, pūlingos išskyros, nemalonus kvapas ar odos patinimas. Tai gali reikšti prisidėjusią bakterinę infekciją arba kitą odos ligą.
Skubiau pasitarkite su gydytoju, jei bėrimai labai išplitę, atsiranda aplink akis, vokai patinsta, sutrinka regėjimas, pakyla temperatūra ar jaučiatės blogai. Taip pat būtina medicininė konsultacija, jei seborėjinis dermatitas pasireiškia žmogui, kurio imuninė sistema nusilpusi, arba jei kartu yra nepaaiškinamas svorio kritimas, ilgalaikis karščiavimas, naktinis prakaitavimas.
Kūdikiui gydytojo apžiūra reikalinga, jei oda parausta, šlapiuoja, kūdikis neramus, blogai valgo, bėrimai plinta už galvos odos ribų arba kyla abejonių, ar tai tikrai įprasta lopšio kepurė. Net jei būklė nėra pavojinga, nereikia kentėti - tinkamas gydymas dažnai greitai sumažina diskomfortą ir padeda atgauti pasitikėjimą savo oda.
