Raudonoji vilkligė
Raudonoji vilkligė yra lėtinė autoimuninė liga, kai imuninė sistema klaidingai puola paties žmogaus audinius. Ji gali pažeisti odą, sąnarius, inkstus, kraują, nervų sistemą, širdį ar plaučius, todėl simptomai kartais būna labai įvairūs ir klaidinantys. Tinkamai diagnozavus ir gydant, dauguma žmonių gali gyventi aktyvų ir visavertį gyvenimą, tačiau ligą būtina nuolat stebėti.
Raudonoji vilkligė yra autoimuninė uždegiminė liga. Tai reiškia, kad imuninė sistema, kuri įprastai saugo nuo infekcijų, pradeda atpažinti savus audinius kaip svetimus ir sukelia uždegimą. Dėl šio uždegimo gali būti pažeidžiami skirtingi organai, o ligos eiga dažnai būna banguojanti: paūmėjimus keičia ramesni laikotarpiai.
Dažniausiai kalbant apie raudonąją vilkligę turima omenyje sisteminė raudonoji vilkligė, galinti paveikti visą organizmą. Tačiau yra ir odos formų, kai daugiausia pažeidžiama oda, pavyzdžiui, diskoidinė raudonoji vilkligė. Kai kuriems žmonėms odos simptomai ilgą laiką būna vieninteliai, kitiems vėliau atsiranda sąnarių, inkstų ar kitų organų pažeidimo požymių.
Ligos mechanizme svarbus autoantikūnų susidarymas. Autoantikūnai jungiasi prie organizmo ląstelių dalių, formuojasi imuniniai kompleksai, kurie nusėda audiniuose ir skatina uždegimą. Dėl to gali atsirasti sąnarių skausmas, odos bėrimai, kraujo ląstelių sumažėjimas, baltymas šlapime ar kiti pokyčiai.
Raudonoji vilkligė nėra užkrečiama. Ja negalima užsikrėsti nuo kito žmogaus. Tai taip pat nėra viena vienintelė vienodai pasireiškianti liga: dviem pacientams ji gali atrodyti labai skirtingai. Vienam žmogui dominuoja nuovargis ir sąnarių skausmai, kitam - odos bėrimai po saulės, trečiam - inkstų pažeidimas be ryškių išorinių požymių. Būtent todėl svarbus individualus gydymo planas ir reguliarus gydytojo stebėjimas.
- Nuolatinis ar pasikartojantis nuovargis, kuris nepraeina pailsėjus.
- Nedidelis karščiavimas be aiškios infekcijos priežasties.
- Svorio kritimas arba apetito sumažėjimas.
- Bendras silpnumas, sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija.
- Padidėję limfmazgiai, ypač ligos paūmėjimo metu.
- Drugelio formos paraudimas skruostų ir nosies srityje.
- Bėrimai, sustiprėjantys po saulės ar ultravioletinių spindulių poveikio.
- Diskoidiniai, pleiskanojantys, randėti odos pažeidimai.
- Burnos ar nosies gleivinės opos, dažnai neskausmingos.
- Plaukų slinkimas, kuris gali būti laikinas arba susijęs su odos pažeidimu.
- Sąnarių skausmas, sustingimas, dažniausiai plaštakose, riešuose, keliuose.
- Sąnarių patinimas, paprastai be ilgalaikės deformacijos.
- Raumenų skausmas ar silpnumas.
- Pirštų pabąlimas, pamėlynavimas ar paraudimas šaltyje arba patiriant stresą, vadinamas Reino reiškiniu.
- Putotas šlapimas, kojų ar veido tinimas, padidėjęs kraujospūdis - galimi inkstų pažeidimo požymiai.
- Krūtinės skausmas giliai įkvepiant, dusulys ar užsitęsęs kosulys - galimas pleuros ar plaučių pažeidimas.
- Širdies plakimo sutrikimai, skausmas krūtinėje ar dusulys fizinio krūvio metu.
- Galvos skausmai, traukuliai, sumišimas, nuotaikos pokyčiai ar jutimų sutrikimai, jei pažeidžiama nervų sistema.
- Mažakraujystė, sumažėję leukocitai ar trombocitai, dėl ko gali atsirasti silpnumas, infekcijos ar kraujosruvos.
Tiksli raudonosios vilkligės priežastis nėra viena. Manoma, kad liga išsivysto susidėjus genetiniam polinkiui, imuninės sistemos reguliacijos sutrikimams ir aplinkos veiksniams. Žmogus gali turėti paveldimą didesnį jautrumą autoimuninėms ligoms, tačiau tai nereiškia, kad liga būtinai išsivystys.
Svarbiausi rizikos veiksniai yra moteriška lytis ir jaunas ar vidutinis amžius. Raudonoji vilkligė dažniau diagnozuojama moterims, ypač 15-45 metų amžiaus, nors ja gali sirgti ir vyrai, vaikai bei vyresni žmonės. Hormoniniai veiksniai, ypač estrogenų poveikis, gali turėti reikšmės ligos aktyvumui.
Genetika taip pat svarbi. Jei šeimoje yra sergančiųjų raudonąja vilklige ar kitomis autoimuninėmis ligomis, rizika šiek tiek didesnė. Vis dėlto dauguma sergančiųjų neturi artimo giminaičio, sergančio ta pačia liga.
Paūmėjimus gali išprovokuoti saulės spinduliai, infekcijos, stiprus fizinis ar emocinis stresas, miego trūkumas, rūkymas. Kai kurie vaistai gali sukelti į vilkligę panašų sindromą, kuris dažniausiai praeina nutraukus vaistą, tačiau tai vertina gydytojas. Svarbu savarankiškai nenutraukti paskirtų vaistų, ypač jei jie vartojami dėl širdies, kraujospūdžio ar kitų rimtų ligų.
Infekcijos nėra tiesioginė raudonosios vilkligės priežastis, tačiau jos gali suaktyvinti imuninę sistemą ir paskatinti ligos paūmėjimą. Rūkymas siejamas su aktyvesne odos liga ir prastesniu kai kurių vaistų veiksmingumu. Ultravioletiniai spinduliai yra vienas dažniausių odos simptomų ir bendro paūmėjimo provokatorių, todėl apsauga nuo saulės yra gydymo dalis, o ne tik kosmetinė priemonė.
Raudonosios vilkligės diagnostika remiasi ne vienu tyrimu, o visumos įvertinimu: simptomais, apžiūra, kraujo ir šlapimo tyrimais, kartais vaizdiniais ar audinio tyrimais. Liga gali priminti infekcijas, kitas reumatines ligas, kraujo ligas ar skydliaukės sutrikimus, todėl diagnozė kartais užtrunka.
Gydytojas pirmiausia klausia apie simptomų trukmę, bėrimus po saulės, sąnarių skausmus, karščiavimą, burnos opas, plaukų slinkimą, tinimus, nėštumo komplikacijas, kraujo krešulius ir šeimos ligų istoriją. Apžiūros metu vertinama oda, sąnariai, kraujospūdis, tinimai, limfmazgiai, širdies ir plaučių požymiai.
Dažniausiai atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, uždegimo rodikliai, inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai. Labai svarbūs imunologiniai tyrimai: antinukleariniai antikūnai, anti-dsDNA antikūnai, anti-Sm antikūnai, komplemento C3 ir C4 kiekis. Antinukleariniai antikūnai yra jautrus tyrimas, tačiau vien teigiamas rezultatas dar nereiškia, kad žmogus serga raudonąja vilklige, nes jis gali būti teigiamas ir kitomis aplinkybėmis.
Šlapimo tyrimas padeda pastebėti inkstų pažeidimą. Ieškoma baltymo, kraujo, cilindrų, vertinamas baltymo ir kreatinino santykis šlapime. Jei įtariamas reikšmingas inkstų pažeidimas, gali būti rekomenduojama inksto biopsija. Ji padeda nustatyti vilkligės nefrito tipą ir parinkti tinkamiausią gydymą.
Priklausomai nuo simptomų, gali būti atliekama krūtinės ląstos rentgenograma, širdies echoskopija, elektrokardiograma, pilvo organų echoskopija, kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija. Jei yra nervų sistemos simptomų, gali prireikti neurologo konsultacijos, galvos smegenų magnetinio rezonanso tomografijos ar kitų tyrimų. Odos pažeidimams patikslinti kartais atliekama odos biopsija.
Raudonosios vilkligės gydymas parenkamas individualiai pagal ligos aktyvumą, pažeistus organus, paciento amžių, gretutines ligas ir nėštumo planus. Tikslas yra sumažinti uždegimą, apsaugoti organus nuo pažeidimo, išvengti paūmėjimų ir kuo labiau išsaugoti gyvenimo kokybę.
Daugeliui pacientų skiriamas hidroksichlorokvinas, kuris padeda mažinti paūmėjimų riziką, odos ir sąnarių simptomus, gali teigiamai veikti ilgalaikę ligos eigą. Vartojant šį vaistą reikia periodiškai tikrinti akis, nes labai retai gali pasireikšti tinklainės pažeidimas, ypač vartojant ilgai ar didesnes dozes.
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali būti naudojami sąnarių skausmui ar karščiavimui mažinti, tačiau jie netinka visiems, ypač jei yra inkstų pažeidimas, skrandžio opaligė ar širdies ir kraujagyslių rizika. Gliukokortikoidai, pavyzdžiui, prednizolonas, veiksmingai slopina uždegimą, bet dėl galimų šalutinių poveikių siekiama vartoti mažiausią veiksmingą dozę ir kuo trumpiau, jei tai įmanoma.
Esant aktyvesnei ligai ar organų pažeidimui, skiriami imuninę sistemą veikiantys vaistai: azatioprinas, mikofenolato mofetilis, metotreksatas, ciklofosfamidas ar biologiniai vaistai, pavyzdžiui, belimumabas. Vaisto pasirinkimas priklauso nuo to, ar pažeisti inkstai, nervų sistema, kraujas, oda ar sąnariai.
Ne mažiau svarbios kasdienės priemonės. Rekomenduojama saugotis saulės: naudoti plataus spektro apsauginį kremą, dėvėti kepurę, ilgomis rankovėmis dengiančius drabužius, vengti intensyvios saulės. Patariama nerūkyti, pakankamai miegoti, reguliariai judėti pagal savijautą, gydyti infekcijas ir neignoruoti skiepų klausimo. Skiepai turėtų būti aptarti su gydytoju, ypač jei vartojami imunitetą slopinantys vaistai.
Mityba turėtų būti subalansuota: pakankamai daržovių, baltymų, žuvies, pilno grūdo produktų, mažiau itin perdirbto maisto. Jei vartojami gliukokortikoidai, svarbu kaulų apsauga, vitamino D ir kalcio poreikio įvertinimas, osteoporozės profilaktika. Nėštumą sergant raudonąja vilklige būtina planuoti, geriausia tada, kai liga bent kelis mėnesius yra rami. Kai kurie vaistai nėštumo metu netinka, todėl gydymo planą reikia koreguoti iš anksto.
Į šeimos gydytoją ar reumatologą verta kreiptis, jei kelias savaites ar ilgiau kartojasi neaiškus karščiavimas, stiprus nuovargis, sąnarių skausmai, bėrimai po saulės, burnos opos, plaukų slinkimas ar neįprasti kraujo tyrimų pokyčiai. Kuo anksčiau nustatoma liga, tuo lengviau apsaugoti organus nuo ilgalaikio pažeidimo.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei atsiranda stiprus dusulys, krūtinės skausmas, staigus vienos kūno pusės silpnumas, kalbos sutrikimas, traukuliai, stiprus sumišimas, labai stiprus galvos skausmas ar sąmonės sutrikimas. Tai gali būti rimto širdies, plaučių, kraujagyslių ar nervų sistemos pažeidimo požymiai.
Nedelsiant kreipkitės į gydytoją, jei pastebite ryškų kojų ar veido tinimą, labai sumažėjusį šlapimo kiekį, kraują šlapime, staigiai padidėjusį kraujospūdį ar putotą šlapimą. Šie požymiai gali rodyti inkstų pažeidimą, kuris kartais progresuoja tyliai.
Jei jau sergate raudonąja vilklige, kreipkitės ir tada, kai simptomai aiškiai keičiasi: atsiranda naujas bėrimas, karščiavimas, neįprastos kraujosruvos, dažnos infekcijos, stiprus pilvo skausmas, naujas dusulys ar vaistų šalutinis poveikis. Nekeiskite ir nenutraukite gydymo savarankiškai, nes staigus vaistų nutraukimas gali paskatinti paūmėjimą.
