Priklausomoji asmenybės sutrikimas
Priklausomoji asmenybės sutrikimas (PAS) - tai nuolatinis ir perdėtas poreikis būti prižiūrimam, dėl kurio žmogus elgiasi nuolankiai, bijo atsiskyrimo ir sunkiai priima sprendimus be kitų patarimo. Tai vienas dažniausiai diagnozuojamų asmenybės sutrikimų, galintis rimtai apriboti asmeninį ir profesinį gyvenimą.
Priklausomoji asmenybės sutrikimas (PAS) yra psichikos sveikatos būklė, kai žmogus nuolat jaučiasi nesugebantis savarankiškai funkcionuoti. Tokie asmenys perkelia atsakomybę už svarbius gyvenimo sprendimus kitiems, dažnai būna pasyvūs ir sutinka su aplinkinių nuomone net tada, kai ji prieštarauja jų paties interesams. Sutrikimas prasideda ankstyvoje suaugystėje ir pasireiškia įvairiose situacijose - nuo kasdienių pasirinkimų iki karjeros ar santykių klausimų. Pagrindinis mechanizmas - gilus įsitikinimas, kad negali pasirūpinti savimi, todėl reikia kažkieno kito paramos. Nors dauguma žmonių kartais jaučiasi priklausomi, sergantieji PAS šią būseną išgyvena chroniškai ir intensyviai.
- Sunkumas priimti kasdienius sprendimus be kitų patarimų ir užtikrinimo.
- Poreikis, kad kiti prisiimtų atsakomybę už svarbias gyvenimo sritis, pvz., darbą ar finansus.
- Sunkumas išreikšti nesutikimą su kitais, bijant prarasti jų paramą.
- Jausmas, kad negali pasirūpinti savimi, todėl ieškoma kito žmogaus, kuris taptų „globėju“.
- Intensyvus diskomfortas ar bejėgiškumas, kai tenka būti vienam.
- Santykių palaikymas net ir tada, kai jie yra žalingi, dėl baimės likti vienam.
- Nuolatinis poreikis gauti patarimų dėl smulkmenų (pvz., ką apsirengti, ką valgyti).
- Per didelis atsidavimas kitų poreikiams, aukojant savo interesus.
Tiksli PAS priežastis nėra žinoma, tačiau manoma, kad ją lemia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių derinys. Rizikos veiksniai apima: vaikystėje patirtą perdėtą tėvų globą ar kontrolę, kai vaikas nebuvo skatinamas savarankiškumui; trauminius išgyvenimus, pvz., tėvų skyrybas ar netektį; paveldimą polinkį į nerimo sutrikimus; tam tikrus kultūrinius ir šeimos modelius, kuriuose priklausomybė laikoma normalia. Moterims PAS diagnozuojamas dažniau nei vyrams, nors tai gali atspindėti lytinius stereotipus diagnozavimo procese.
Priklausomosios asmenybės sutrikimo diagnozę nustato psichiatras ar klinikinis psichologas, remdamasis išsamiu klinikiniu interviu ir vertinimo skalėmis. Gydytojas paciento klausia apie ilgalaikius elgesio modelius, santykius ir vidinius išgyvenimus. Atliekama diferencinė diagnostika, norint atmesti kitus sutrikimus, tokius kaip depresija, agorafobija ar priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų. Dažnai naudojami struktūruoti diagnostiniai interviu, pvz., SCID-5-PD, ir asmenybės klausimynai. Svarbu, kad diagnozė būtų nustatoma tik tada, kai simptomai yra stabilūs ir sukelia reikšmingą disfunkciją.
Pagrindinis PAS gydymo metodas yra psichoterapija. Efektyviausia laikoma kognityvinė-elgesio terapija (KET), kuri padeda keisti giliai įsišaknijusius įsitikinimus apie savo nekompetenciją ir išmokti savarankiškumo įgūdžių. Tinkama ir psichodinaminė terapija, tirianti priklausomybės ištakas vaikystėje. Grupinė terapija gali padėti lavinti socialinius įgūdžius ir gauti paramą iš kitų. Vaistai neskiriami tiesiogiai sutrikimui gydyti, tačiau gali būti vartojami gretutiniams simptomams, pvz., nerimui ar depresijai, mažinti. Gydymas dažnai trunka ilgiau nei metus, o prognozė yra gera, jei pacientas motyvuotas keistis.
Kreiptis į psichikos sveikatos specialistą verta, jei nuolat jaučiate, kad negalite priimti sprendimų be kitų pagalbos, bijote likti vieni ar aukojate savo poreikius dėl kitų. Tai ypač svarbu, kai šie jausmai trukdo jūsų darbui, santykiams ar kasdienei veiklai. Nedelskite, jei pastebite, kad dėl priklausomybės įsitraukiate į žalingus santykius, jaučiate beviltiškumą ar galvojate apie savižudybę - tokiais atvejais būtina skubi psichiatrinė pagalba. Ankstyva intervencija gali padėti išvengti rimtesnių komplikacijų, tokių kaip depresija ar socialinė izoliacija.
