Paranoidinis asmenybės sutrikimas
Paranoidinis asmenybės sutrikimas - tai ilgalaikis, giliai įsišaknijęs nepasitikėjimo ir įtarumo modelis, kai kitų žmonių veiksmai suvokiami kaip tyčiniai, grėsmingi ar žeminantys. Nors daugelis žmonių kartais jaučia įtarumą, šis sutrikimas tokį jausmą paverčia nuolatiniu gyvenimo būdu, kuris dažnai sukelia didelę kančią ir socialinę izoliaciją.
Paranoidinis asmenybės sutrikimas (PAS) priskiriamas A grupės (keistų, ekscentriškų) asmenybės sutrikimams. Pagrindinis jo bruožas - nuolatinis, nepelnytas nepasitikėjimas kitais žmonėmis ir polinkis interpretuoti jų motyvus kaip piktybinius. Šis sutrikimas nėra tas pats, kas paranojinė šizofrenija: PAS sergantys žmonės neturi haliucinacijų ar ryškių kliedesių, tačiau jų mąstymas yra nuolat iškraipytas įtarumo. Sutrikimas dažniau pasireiškia vyrams ir paprastai prasideda ankstyvoje jaunystėje. Mechanizmas susijęs su per dideliu jautrumu grėsmės signalams ir sumažėjusiu gebėjimu vertinti kitų žmonių ketinimus objektyviai.
- Nuolatinis, nepagrįstas įtarimas, kad kiti žmonės juos išnaudoja, kenkia ar apgaudinėja
- Pernelyg didelis dėmesys nesėkmėms ar išdavystėms, net kai nėra įrodymų
- Nuolatinis pyktis ir nepasitenkinimas dėl tariamų skriaudų
- Polinkis abejoti partnerio ar draugų ištikimybe be objektyvios priežasties
- Sunkumas užmegzti ir palaikyti artimus santykius dėl nepasitikėjimo
- Perdėtas jautrumas kritikai ir polinkis į ginčus
- Dažnas atsiskyrimas nuo kitų dėl baimės būti pažeistam
- Savo įtarimų laikymas slaptoje, bet nuolatinis jų apmąstymas
Tikslios paranoidinio asmenybės sutrikimo priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad svarbų vaidmenį vaidina genetinė predispozicija ir ankstyva patirtis. Vaikai, patyrę prievartą, apleistumą ar nuolatinį kritikavimą, gali išsiugdyti apsauginį įtarumo mechanizmą. Taip pat riziką didina šeimyninė istorija - jei vienas iš tėvų turi asmenybės sutrikimą ar psichozinį sutrikimą. Be to, tam tikros smegenų struktūros (pvz., migdolinio kūno) padidėjęs aktyvumas gali lemti perdėtą grėsmės suvokimą.
Diagnozę nustato psichikos sveikatos specialistas (psichiatras ar klinikinis psichologas) remdamasis išsamiu klinikiniu pokalbiu. Naudojami struktūruoti diagnostiniai interviu, tokie kaip SCID-5-PD, ir asmenybės klausimynai. Svarbu atskirti PAS nuo paranoidinės šizofrenijos, kliedesinio sutrikimo ir kitų asmenybės sutrikimų. Dažnai šis sutrikimas derinamas su šizoidiniu arba šizotipiniu asmenybės sutrikimu. Diagnostikoje atsižvelgiama į simptomų trukmę (būtina, kad jie būtų stabilūs nuo ankstyvos jaunystės) ir jų poveikį kasdieniam funkcionavimui.
Paranoidinio asmenybės sutrikimo gydymas yra sudėtingas, nes pacientai dažnai nepasitiki gydytojais ir vengia pagalbos. Vis dėlto ilgalaikė psichoterapija, ypač kognityvinė-elgesio terapija (CBT), gali padėti sumažinti įtarumą, pagerinti tarpusavio santykius ir išmokyti realistiškiau vertinti kitų ketinimus. Kartais skiriami antipsichotiniai vaistai (pvz., mažos dozės risperidono) arba antidepresantai, jei yra gretutinė depresija ar nerimas. Svarbu, kad gydytojas užmegztų pasitikėjimo ryšį, nes be jo terapija gali žlugti.
Kreiptis į psichiatrą ar psichologą verta, kai įtarumas ir nepasitikėjimas pradeda rimtai trikdyti kasdienį gyvenimą: sugenda santykiai dėl nuolatinių kaltinimų, prarandamas darbas dėl konfliktų su kolegomis arba atsiranda minčių apie kerštą. Ypatingai skubiai reikia reaguoti, jei atsiranda aiškūs kliedesiai ar haliucinacijos - tai gali rodyti paranoidinę šizofreniją, o ne asmenybės sutrikimą. Jei artimasis pradeda bijoti išeiti iš namų ar nuolat ieško priešų, paskatinkite jį apsilankyti pas specialistą.
