Panuveitas
Panuveitas - tai rimtas viso akies vidurinio dangalo, vadinamo uvea, uždegimas, galintis paveikti ir tinklainę, stiklakūnį bei regos nervą. Ši būklė svarbi todėl, kad negydoma gali greitai bloginti regėjimą ir sukelti ilgalaikių komplikacijų. Laiku kreipiantis į akių gydytoją, daugeliu atvejų uždegimą galima suvaldyti ir apsaugoti regą.
Panuveitas yra uveito forma, kai uždegimas apima visas pagrindines uveos dalis: rainelę, krumplyną ir gyslainę. Rainelė reguliuoja į akį patenkančios šviesos kiekį, krumplynas dalyvauja akies skysčio gamyboje ir lęšiuko fokusavime, o gyslainė maitina tinklainę. Kai uždegimas išplinta per visą šią sistemą, gali sutrikti ne tik akies audinių mityba, bet ir šviesos signalų perdavimas į smegenis.
Sergant panuveitu, uždegiminės ląstelės ir baltymai gali kauptis priekinėje akies kameroje, stiklakūnyje ir aplink tinklainę. Dėl to žmogus gali matyti tarsi per rūką, pastebėti plaukiojančius taškelius, jausti akių skausmą ar šviesos baimę. Kartais panuveitas vystosi staiga ir ryškiai, o kartais - lėtai, su neaiškiais simptomais, todėl liga gali būti pastebėta tik tada, kai rega jau pablogėjusi.
Panuveitas nėra viena konkreti liga, o uždegimo sindromas, kurį gali sukelti skirtingos priežastys: infekcijos, autoimuninės ligos, sisteminiai uždegiminiai sutrikimai, trauma ar rečiau - navikiniai procesai, imituojantys uždegimą. Todėl gydytojo tikslas yra ne tik nuslopinti akies uždegimą, bet ir išsiaiškinti, kodėl jis atsirado.
- Neryškus, tarsi pro miglą matomas vaizdas.
- Plaukiojantys taškeliai, siūleliai ar šešėliai regėjimo lauke.
- Akies paraudimas, kuris gali būti ryškesnis aplink rageną.
- Akies skausmas arba maudimas, ypač judinant akį.
- Padidėjęs jautrumas šviesai.
- Ašarojimas ir diskomfortas žiūrint į ekraną ar ryškią šviesą.
- Staigesnis regėjimo pablogėjimas vienoje ar abiejose akyse.
- Tamsi dėmė regėjimo centre arba šone.
- Iškraipytas vaizdas, kai tiesios linijos atrodo banguotos.
- Spalvų blankumas ar sumažėjęs kontrastas.
- Žybsniai, užuolaidos ar šešėlio pojūtis regėjimo lauke.
- Sąnarių skausmai ar rytinis sąstingis.
- Odos bėrimai, burnos ar lytinių organų opos.
- Karščiavimas, naktinis prakaitavimas, svorio kritimas.
- Užsitęsęs kosulys ar dusulys.
- Galvos skausmas, klausos pakitimai ar odos jautrumas, jei uždegimas susijęs su sistemine liga.
Panuveitas gali atsirasti dėl daugelio priežasčių. Viena svarbi grupė - autoimuninės ir uždegiminės ligos, kai imuninė sistema per stipriai reaguoja ir puola savus audinius. Panuveitas gali būti susijęs su sarkoidoze, Behčeto liga, Vogt-Koyanagi-Harada sindromu, ankilozuojančiu spondilitu, uždegiminėmis žarnyno ligomis, psoriaziniu artritu ar rečiau - jaunatviniu idiopatiniu artritu.
Kita grupė - infekcijos. Panuveitą gali sukelti toksoplazmozė, tuberkuliozė, sifilis, herpeso virusai, citomegalo virusas, ŽIV infekcija, Laimo liga ir kai kurios kitos bakterinės, virusinės ar parazitinės infekcijos. Tokiais atvejais labai svarbu atskirti infekcinį uždegimą nuo neinfekcinio, nes gydymas iš esmės skiriasi: vien steroidai, skirti neatpažinus infekcijos, gali pabloginti būklę.
Riziką didina buvę uveito epizodai, autoimuninių ligų šeiminė ar asmeninė istorija, imuninės sistemos nusilpimas, tam tikros infekcijos, kelionės ar gyvenimas regionuose, kur dažnesnės specifinės infekcinės ligos. Kartais panuveitas atsiranda po akies traumos ar operacijos. Nedidelei daliai pacientų tikslios priežasties nustatyti nepavyksta - tuomet vartojamas terminas idiopatinis panuveitas.
Gydytojas taip pat turi atmesti vadinamąsias „maskuojančias“ būkles, kai uždegimą primena kitos ligos, pavyzdžiui, akies limfoma. Tai ypač svarbu vyresniems pacientams arba tuomet, kai įprastas gydymas neveiksmingas.
Panuveitas diagnozuojamas atliekant išsamų akių ištyrimą ir, prireikus, ieškant sisteminės priežasties. Akių gydytojas pirmiausia įvertina regėjimo aštrumą, akispūdį, apžiūri akį plyšine lempa ir patikrina, ar priekinėje akies kameroje yra uždegiminių ląstelių. Išplėtus vyzdžius apžiūrimas stiklakūnis, tinklainė, gyslainė ir regos nervo diskas.
Dažnai atliekama optinė koherentinė tomografija, padedanti įvertinti geltonąją dėmę ir nustatyti cistinę geltonosios dėmės edemą - vieną dažniausių regėjimą bloginančių komplikacijų. Fluoresceino angiografija gali parodyti tinklainės kraujagyslių pralaidumą, kraujagyslių uždegimą ar nepakankamą kraujotaką. Indocianino žaliojo angiografija padeda vertinti gyslainės pažeidimą. Jei akies dugno nematyti dėl drumsto stiklakūnio, gali būti atliekamas akies ultragarsinis tyrimas.
Kraujo tyrimai parenkami individualiai. Gali būti tiriami uždegimo rodikliai, sifilio, tuberkuliozės, toksoplazmozės, ŽIV ar kitų infekcijų žymenys. Atsižvelgiant į simptomus, gali prireikti krūtinės ląstos rentgenogramos ar kompiuterinės tomografijos, reumatologo, infekcinių ligų gydytojo, neurologo ar pulmonologo konsultacijos. Svarbiausia - tyrimus taikyti tikslingai, nes panuveitas turi daug galimų priežasčių.
Panuveitas gydomas pagal priežastį, uždegimo stiprumą ir tai, kurios akies struktūros pažeistos. Pagrindinis tikslas - greitai sumažinti uždegimą, išsaugoti regėjimą ir užkirsti kelią pasikartojimams.
Neinfekcinio panuveito atvejais dažnai skiriami kortikosteroidai. Jie gali būti vartojami akių lašų forma, geriami tabletėmis, leidžiami šalia akies arba į akies vidų. Jei uždegimas sunkus, pasikartojantis arba reikia mažinti ilgalaikį steroidų kiekį, skiriami imunitetą reguliuojantys vaistai, pavyzdžiui, metotreksatas, azatioprinas, mikofenolato mofetilis, ciklosporinas ar biologinė terapija. Tokį gydymą paprastai prižiūri akių gydytojas kartu su reumatologu ar kitu specialistu.
Jeigu panuveitas infekcinis, būtinas specifinis gydymas: antibiotikai, antivirusiniai, antiparazitiniai ar vaistai nuo tuberkuliozės, priklausomai nuo sukėlėjo. Tokiais atvejais steroidai gali būti skiriami tik atsargiai ir dažniausiai kartu su infekciją veikiančiu gydymu.
Papildomai gali būti skiriami vyzdį plečiantys ir krumplyno spazmą mažinantys lašai, kurie sumažina skausmą ir padeda išvengti sąaugų. Gydomos komplikacijos: padidėjęs akispūdis, katarakta, geltonosios dėmės edema, tinklainės pažeidimai. Kai kuriais atvejais prireikia lazerinio gydymo, injekcijų į akį ar operacijos, pavyzdžiui, kataraktos šalinimo arba vitrektomijos.
Pacientui labai svarbu laikytis paskirto gydymo ir neatšaukti vaistų savarankiškai net pagerėjus savijautai. Panuveitas gali atsinaujinti, todėl reikalingi kontroliniai vizitai, kurių metu vertinamas ne tik regėjimas, bet ir galimas vaistų šalutinis poveikis.
Į akių gydytoją reikėtų kreiptis kuo greičiau, jei atsiranda naujas ar stiprėjantis neryškus matymas, akies skausmas, paraudimas, šviesos baimė ar plaukiojantys taškeliai. Ypač svarbu nedelsti, jei anksčiau jau buvo diagnozuotas uveitas ar panuveitas.
Skubios pagalbos reikia, jei regėjimas pablogėja staiga, atsiranda tamsi uždanga ar šešėlis, matomi žybsniai, stipriai skauda akį, pykina, atsiranda labai didelis akies paraudimas arba regėjimas blogėja abiejose akyse. Šie požymiai gali rodyti ne tik aktyvų panuveitą, bet ir kitas pavojingas būkles, pavyzdžiui, tinklainės atšoką ar ūmų akispūdžio padidėjimą.
Jei kartu pasireiškia karščiavimas, svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, stiprūs galvos skausmai, neurologiniai simptomai, užsitęsęs kosulys, sąnarių tinimas ar gleivinių opos, apie tai būtina pasakyti gydytojui. Tokie simptomai gali padėti nustatyti sisteminę panuveito priežastį ir parinkti tinkamiausią gydymą.
