Opozicinis iššaukiantis sutrikimas
Opozicinis iššaukiantis sutrikimas (OIS) - tai vaikų ir paauglių elgesio sutrikimas, pasireiškiantis nuolatiniu priešiškumu, nepaklusnumu ir provokuojančiu elgesiu autoritetų atžvilgiu. Šis sutrikimas gali reikšmingai paveikti vaiko socialinį gyvenimą, mokymąsi ir šeimos santykius, tačiau laiku atpažinus ir tinkamai gydant, prognozė yra palanki.
Opozicinis iššaukiantis sutrikimas yra vienas dažniausių elgesio sutrikimų vaikystėje. Jam būdingas nuolatinis (trunkantis mažiausiai 6 mėnesius) pyktis, irzlumas, sąmoningas suaugusiųjų ar kitų autoritetų taisyklių laužymas, kerštingumas. Svarbu pabrėžti, kad šis elgesys nėra trumpalaikė reakcija į stresą ar auklėjimo klaidas - tai nuolatinė elgesio schema, kuri trikdo vaiko funkcinį gebėjimą prisitaikyti mokykloje, namuose ir tarp bendraamžių. Sutrikimas dažniausiai diagnozuojamas ikimokykliniame ar pradiniame mokykliniame amžiuje, o negydomas gali peraugti į elgesio sutrikimą (conduct disorder) arba asmenybės sutrikimus suaugus.
- Dažnas pykčio priepuoliai ir susierzinimas
- Nuolatinis ginčijimasis su suaugusiaisiais
- Sąmoningas taisyklių ir prašymų nepaisymas
- Kitų kaltinimas dėl savo klaidų ar blogo elgesio
- Jautrumas ir lengvas nuliūdimas dėl kitų elgesio
- Kerštingumas ar piktybiškumas (bent du kartus per paskutinius 6 mėnesius)
- Nuolatinis agresyvus elgesio modelis, trukdantis mokymuisi
- Socialinių santykių nutrūkimas (atstūmimas bendraamžių)
- Elgesys, sukeliantis pavojų sau ar kitiems
Tiksli opozicinio iššaukiančio sutrikimo priežastis nėra žinoma, tačiau manoma, kad jį lemia biologinių, psichologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Rizikos veiksniai apima: genetinį polinkį (jei šeimoje yra elgesio ar nuotaikos sutrikimų), neurobiologinius pokyčius (susijusius su priekinės žievės ir smegenų atlygio sistemos reguliacija), auklėjimo stilių (nepastovus, per griežtas ar pernelyg leidžiantis auklėjimas), šeimos konfliktus, tėvų psichikos sveikatos problemas, patirtą prievartą ar nepriežiūrą. Taip pat dažnai šis sutrikimas pasireiškia kartu su dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD) ar nuotaikos sutrikimais.
Diagnozę nustato vaikų ir paauglių psichiatras arba klinikinis psichologas, atlikdamas išsamų vertinimą. Tai apima struktūruotą interviu su vaiku ir tėvais, elgesio vertinimo skalių (pvz., CBCL, SNAP-IV) naudojimą, mokytojų atsiliepimų analizę. Gydytojas vadovaujasi DSM-5 ar TLK-11 kriterijais, vertindamas simptomų trukmę, dažnį ir poveikį kasdieniam funkcionavimui. Svarbu atmesti kitas galimas priežastis, tokias kaip ADHD, autizmo spektro sutrikimas, nerimo sutrikimai ar depresija, nes šie sutrikimai gali turėti panašių elgesio apraiškų.
Gydymas grindžiamas psichosocialinėmis intervencijomis. Veiksmingiausias metodas yra tėvų mokymo programos (pvz., „Neįveikiamas vaikas“ arba „Tėvų valdymo mokymas“), padedančios tėvams įgyti nuoseklaus elgesio valdymo įgūdžių. Taip pat naudojama individuali kognityvinė-elgesio terapija (KET), skirta vaikui padėti atpažinti valdyti pyktį ir spręsti problemas. Siekiant pagerinti socialinius įgūdžius, taikoma grupinė terapija. Jei vaikas turi gretutinį ADHD, gali būti skiriami stimuliuojantys vaistai (pvz., metilfenidatas), o esant stipriai agresijai - antipsichotikai (pvz., risperidonas), tačiau medikamentinis gydymas nėra pirmos eilės pasirinkimas. Svarbu į gydymą įtraukti šeimą ir mokyklą.
Kreiptis į specialistą reikėtų, jei vaiko opozicinis elgesys trunka ilgiau nei 6 mėnesius ir: sukelia didelių sunkumų mokykloje ar darželyje, trikdo šeimos santykius, veda prie fizinės agresijos (muštynių, daiktų laužymo), kelia pavojų paties vaiko ar kitų saugumui. Taip pat verta pasikonsultuoti, jei pastebite, kad vaikas tampa atstumtas bendraamžių, praranda domėjimąsi mokslu arba pradeda vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti rimtesnių elgesio sutrikimų paauglystėje.
