Neurodermitas
Neurodermitas - tai lėtinė, intensyviu niežėjimu pasireiškianti odos liga, kai dėl nuolatinio kasymo oda sustorėja, išsausėja ir tampa šiurkšti. Nors ši būklė nėra užkrečiama, ji gali labai varginti, trikdyti miegą, darbą, emocinę savijautą ir kasdienį gyvenimą. Laiku atpažinus neurodermitą ir nutraukus „niežėjimo-kasymo“ ratą, dažniausiai pavyksta gerokai sumažinti simptomus ir apsaugoti odą nuo ilgalaikių pakitimų.
Neurodermitas - tai lėtinė uždegiminė odos būklė, mediciniškai dažnai vadinama ribotu lėtiniu kerpliginiu dermatitu arba lichen simplex chronicus. Pagrindinis jos mechanizmas yra vadinamasis „niežėjimo-kasymo“ ratas: oda pradeda niežėti, žmogus ją kaso ar trina, o dėl mechaninio dirginimo oda dar labiau sudirgsta, sustorėja ir ima niežėti dar intensyviau.
Dažniausiai neurodermitas pažeidžia ribotas odos vietas. Tipinės sritys yra sprandas, pakaušis, riešai, dilbiai, kulkšnys, blauzdos, kirkšnys, lytinių organų sritis ar sritis aplink išangę. Pažeista oda gali atrodyti tamsesnė ar šviesesnė už aplinkinę, tapti sausa, pleiskanota, su ryškesniu odos piešiniu.
Svarbu žinoti, kad neurodermitas nėra infekcija ir juo neužsikrečiama nuo kito žmogaus. Tačiau ilgai kasant odą gali atsirasti įtrūkimų, žaizdelių, šašų, o tada padidėja bakterinės infekcijos rizika. Liga dažnai paūmėja streso, įtampos, miego trūkumo, odos sausumo ar sąlyčio su dirginančiomis medžiagomis metu.
Kartais terminas „neurodermitas“ kasdienėje kalboje vartojamas plačiau, apibūdinant niežtinčius lėtinius dermatitus, įskaitant atopinį dermatitą. Vis dėlto klinikinėje praktikoje neurodermitas dažniausiai reiškia būtent lokalizuotą odos sustorėjimą dėl nuolatinio kasymo.
- Labai stiprus, pasikartojantis niežėjimas vienoje ar keliose ribotose odos vietose.
- Odos sustorėjimas, šiurkštumas, tarsi „sukietėjusi“ ar odinė tekstūra.
- Ryškesnis odos piešinys - oda atrodo išvagota, su sustiprėjusiomis linijomis.
- Sausumas, pleiskanojimas, tempimo ar deginimo pojūtis.
- Paraudimas arba, ilgainiui, patamsėjusi ar pašviesėjusi pažeista oda.
- Šašai, įdrėskimai ar smulkios žaizdelės dėl kasymo.
- Vakare arba naktį, kai sumažėja dėmesį blaškantys dirgikliai.
- Patiriant stresą, nerimą ar emocinę įtampą.
- Po prakaitavimo, karštos vonios ar dušo.
- Dėvint šiurkščius, aptemptus, vilnonius ar sintetinius drabužius.
- Kai oda išsausėja dėl šalčio, sauso oro, dažno prausimosi ar agresyvių prausiklių.
- Odos pigmentacijos pokyčiai - tamsesnės arba šviesesnės dėmės.
- Nuolatinis odos sustorėjimas, jei kasymas tęsiasi mėnesiais ar metais.
- Padidėjęs jautrumas prisilietimui, drabužių trinčiai ar kosmetikos priemonėms.
- Miego sutrikimai dėl naktinio niežėjimo.
- Gėdos, nerimo ar socialinio diskomforto jausmas, ypač jei pažeidimai matomose ar intymiose vietose.
- Didėjantis skausmas, karštis ar patinimas pažeistoje vietoje.
- Pūliavimas, gelsvos plutelės, nemalonus kvapas.
- Greitai plintantis paraudimas aplink pažeidimą.
- Karščiavimas ar bendras silpnumas kartu su odos pablogėjimu.
Tiksli priežastis, kodėl vienam žmogui išsivysto neurodermitas, o kitam - ne, dažnai nėra viena. Paprastai susideda keli veiksniai: odos jautrumas, niežėjimą sukeliantis dirgiklis, įprotis kasytis ir nervų sistemos reakcija į stresą ar nemalonius pojūčius.
Dažniausi neurodermitą skatinantys veiksniai:
- Odos sausumas. Sausa oda lengviau sudirgsta, niežti ir greičiau pažeidžiama kasant.
- Atopinis polinkis. Žmonės, sergantys atopiniu dermatitu, alerginiu rinitu ar astma, gali būti jautresni niežėjimui ir odos uždegimui.
- Stresas ir emocinė įtampa. Neurodermitas nėra „įsivaizduojama“ liga, tačiau nervų sistema gali stiprinti niežėjimo pojūtį, o kasymas kartais tampa nesąmoningu įtampos mažinimo būdu.
- Mechaninis dirginimas. Aptempti drabužiai, vilna, šiurkštūs audiniai, diržai, apykaklės, papuošalai ar nuolatinė trintis gali palaikyti uždegimą.
- Kontaktiniai dirgikliai. Kvapikliai, dažikliai, buitinė chemija, kosmetika, kai kurie tepalai ar higienos priemonės gali sukelti ar sustiprinti niežėjimą.
- Vabzdžių įkandimai, senos žaizdelės ar randai. Kartais neurodermitas prasideda vietoje, kuri iš pradžių niežėjo dėl kitos priežasties.
- Amžius ir lytis. Neurodermitas dažniau nustatomas suaugusiesiems, ypač vidutinio amžiaus žmonėms; kai kuriuose tyrimuose jis dažniau minimas moterims.
- Kitos odos ligos. Psoriazė, egzema, grybelinės infekcijos ar kontaktinis dermatitas gali sukelti niežėjimą, o ilgalaikis kasymas vėliau suformuoja neurodermito židinį.
Svarbiausia grandis yra ne vien pradinis niežėjimas, o jo palaikymas kasant. Todėl gydant neurodermitą būtina ne tik tepti odą vaistais, bet ir mažinti veiksnius, kurie skatina kasymąsi.
Neurodermitą dažniausiai diagnozuoja šeimos gydytojas arba gydytojas dermatologas, apžiūrėjęs odą ir išklausęs nusiskundimus. Labai svarbu papasakoti, kada niežėjimas prasidėjo, kas jį sustiprina, ar oda kasoma naktį, kokias priemones naudojate, ar turite alergijų, atopinį dermatitą, psoriazę, grybelinių infekcijų ar kitų odos ligų.
Apžiūros metu gydytojas vertina:
- pažeidimo vietą, dydį ir ribas;
- odos sustorėjimą ir odos piešinio išryškėjimą;
- įdrėskimus, šašus, infekcijos požymius;
- ar yra kitų bėrimų, galinčių rodyti kitą ligą.
Papildomi tyrimai ne visada būtini, bet gali būti skiriami, jei diagnozė neaiški arba gydymas neveiksmingas. Gali būti atliekami:
- Odos nuograndų tyrimas dėl grybelinės infekcijos. Jis padeda atmesti dermatofitų sukeltą grybelį, kuris taip pat gali niežėti ir pleiskanoti.
- Bakteriologinis pasėlis, jei yra pūliavimo, šlapiavimo ar įtariama bakterinė infekcija.
- Alerginiai odos lopo mėginiai, jei įtariamas kontaktinis dermatitas, pavyzdžiui, reakcija į kosmetiką, metalus, dažus ar darbo aplinkos medžiagas.
- Odos biopsija. Nedidelis odos mėginys mikroskopiniam tyrimui imamas retai, bet gali būti reikalingas, kai reikia atskirti neurodermitą nuo psoriazės, plokščiosios kerpligės, odos limfomos ar kitų retesnių ligų.
- Kraujo tyrimai. Jie nėra specifiniai neurodermitui, tačiau gali būti naudingi, jei gydytojas įtaria bendrines niežėjimo priežastis, pavyzdžiui, kepenų, inkstų, skydliaukės sutrikimus, geležies stoką ar cukrinį diabetą.
Kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija neurodermitui diagnozuoti paprastai nereikalingos, nes tai yra odos liga, nustatoma pagal klinikinį vaizdą ir, prireikus, odos tyrimus.
Neurodermito gydymo tikslas - sumažinti niežėjimą, uždegimą, atkurti odos barjerą ir sustabdyti kasymosi įprotį. Dažniausiai prireikia kelių priemonių derinio, nes vien tepalas gali nepadėti, jei oda ir toliau nuolat dirginama.
Dažniausiai taikomas gydymas:
- Vietiniai kortikosteroidai. Tai priešuždegiminiai tepalai ar kremai, kurie mažina paraudimą, niežėjimą ir odos sustorėjimą. Jie vartojami ribotą laiką, pagal gydytojo nurodymus, nes per ilgas ar netinkamas vartojimas gali ploninti odą.
- Kalcineurino inhibitoriai. Takrolimuzo ar pimekrolimuzo preparatai gali būti tinkami jautrioms vietoms, pavyzdžiui, veidui, kaklui, odos raukšlėms ar lytinių organų sričiai, kai kortikosteroidų norima vengti arba juos riboti.
- Drėkinamieji kremai ir emolientai. Jie tepami kasdien, net kai simptomai sumažėja. Geriausia rinktis bekvapes, jautriai odai skirtas priemones. Drėkinimas padeda atkurti odos apsauginį barjerą ir mažina niežėjimą.
- Okliuziniai tvarsčiai. Kartais gydytojas rekomenduoja pažeistą vietą uždengti tvarsčiu ar specialia plėvele. Tai sustiprina vaisto poveikį ir fiziškai apsaugo nuo kasymo.
- Antihistamininiai vaistai. Jie gali būti naudingi, jei niežėjimas trukdo miegoti arba yra alerginis komponentas. Kai kurie sukelia mieguistumą, todėl vartojami vakare ir tik pasitarus su gydytoju.
- Infekcijos gydymas. Jei atsiranda bakterinė infekcija, gali prireikti antiseptikų arba antibiotikų - vietinių ar geriamųjų, priklausomai nuo būklės.
- Fototerapija. Kai neurodermitas užsitęsia ar apima kelias vietas, dermatologas gali pasiūlyti gydymą ultravioletiniais spinduliais medicininėmis sąlygomis.
- Psichologinės ir elgesio priemonės. Kadangi kasymas dažnai tampa automatiniu įpročiu, padeda sąmoningumo technikos, streso valdymas, kognityvinė elgesio terapija, nagų trumpinimas, pirštinės nakčiai ar odos uždengimas.
Kasdienė priežiūra taip pat labai svarbi. Rekomenduojama praustis drungnu, ne karštu vandeniu, naudoti švelnius prausiklius be kvapiklių, odą nusausinti netrinant ir iš karto patepti emolientu. Drabužiai turėtų būti minkšti, laisvesni, geriausia medvilniniai. Jei pastebite, kad konkretus audinys, kosmetika, skalbiklis ar papuošalas provokuoja niežėjimą, jo reikėtų vengti.
Gydymas dažnai reikalauja kantrybės. Net ir pagerėjus, oda dar kurį laiką gali išlikti storesnė ar pakitusios spalvos. Svarbiausia - neleisti atsinaujinti kasymosi ratui, nes būtent jis palaiko ligą.
Į gydytoją verta kreiptis, jei niežėjimas tęsiasi ilgiau nei kelias savaites, vis kartojasi toje pačioje vietoje arba trukdo miegoti. Taip pat reikėtų pasikonsultuoti, jei oda sustorėjo, patamsėjo, atsirado šašų, žaizdelių ar bėrimas plečiasi.
Skubiau kreipkitės į gydytoją, jei:
- pažeista vieta tampa skausminga, karšta, patinusi;
- atsiranda pūlių, gelsvų plutelių ar šlapiavimas;
- paraudimas greitai plinta;
- pakyla temperatūra ar jaučiate bendrą silpnumą;
- niežėjimas labai stiprus ir neleidžia miegoti kelias naktis iš eilės;
- pažeidimai yra lytinių organų, išangės, veido ar akių srityje;
- gydymas nereceptinėmis priemonėmis nepadeda arba būklė blogėja;
- sergate cukriniu diabetu, imuninę sistemą silpninančia liga arba vartojate imunitetą slopinančius vaistus.
Jei kyla noras nuolat kasytis iki kraujo, verta apie tai pasakyti gydytojui atvirai - tai dažna neurodermito dalis, o ne valios trūkumas. Kuo anksčiau parenkamas tinkamas gydymas ir odos priežiūros planas, tuo lengviau suvaldyti niežėjimą ir išvengti ilgalaikių odos pokyčių.
