Mortono neuroma
Mortono neuroma yra skausmingas pėdos nervo sustorėjimas, dažniausiai atsirandantis tarp trečiojo ir ketvirtojo padikaulių, ties pirštų pagrindu. Ji dažnai sukelia deginantį priekinės pėdos dalies skausmą, tirpimą ar jausmą, lyg bate būtų akmenukas. Nors ši būklė paprastai nėra pavojinga gyvybei, negydoma ji gali smarkiai riboti vaikščiojimą, sportą ir kasdienį aktyvumą.
Mortono neuroma yra ne tikras navikas, kaip kartais gali pasirodyti iš pavadinimo, o gerybinis nervo sustorėjimas ir sudirginimas. Dažniausiai pažeidžiamas pėdos tarpupirštinis nervas, einantis tarp padikaulių galvučių ir aprūpinantis jutimu gretimus pirštus. Dėl nuolatinio spaudimo, trinties ar mikrotraumų aplink nervą formuojasi jungiamojo audinio sustorėjimas, vadinamas perineurine fibroze. Nervas tampa jautresnis, prasčiau slysta tarp audinių, o kiekvienas žingsnis gali provokuoti skausmą.
Dažniausia Mortono neuroma vieta yra tarpas tarp trečiojo ir ketvirtojo pėdos pirštų. Rečiau ji atsiranda tarp antrojo ir trečiojo pirštų. Skausmas paprastai juntamas priekinėje pėdos dalyje, ties padikaulių galvutėmis, ir gali plisti į pirštus. Kai kurie žmonės apibūdina pojūtį kaip deginimą, elektros impulsą, dilgčiojimą ar „užsirietusios kojinės“ jausmą bate.
Pėdoje padikauliai, raiščiai, sausgyslės ir nervai yra glaudžiai išsidėstę. Kai avima siaura avalynė, aukštakulniai arba pėda patiria didelę apkrovą sportuojant, tarpupirštinis nervas gali būti suspaudžiamas po skersiniu padikaulių raiščiu. Ilgainiui nervo dangalas sustorėja, atsiranda uždegiminė reakcija, o simptomai tampa vis ryškesni.
Svarbu žinoti, kad Mortono neuroma dažnai vystosi palaipsniui. Iš pradžių žmogus gali jausti tik trumpalaikį diskomfortą avėdamas tam tikrus batus, tačiau vėliau skausmas gali atsirasti ir vaikštant basomis ar net ramybės metu. Ankstyvas atpažinimas ir tinkami avalynės bei krūvio pokyčiai dažnai padeda išvengti operacijos.
- Deginantis arba aštrus skausmas priekinėje pėdos dalyje, dažniausiai tarp trečiojo ir ketvirtojo pirštų.
- Jausmas, lyg bate būtų akmenukas, raukšlė kojinėje ar kietas gumuliukas po pėda.
- Tirpimas, dilgčiojimas ar „skruzdėlyčių bėgiojimas“ viename ar keliuose pėdos pirštuose.
- Skausmo plitimas į pirštus, ypač einant, bėgant ar stovint ilgą laiką.
- Diskomfortas, kuris sumažėja nusiavus batus, pamasažavus pėdą ar pailsėjus.
- Skausmas sustiprėja avint siaurus batus, aukštakulnius ar avalynę su kieta, siaura priekine dalimi.
- Nemalonūs pojūčiai ryškėja ilgai vaikštant, stovint, šokant, bėgant ar žaidžiant sporto šakas, kuriose daug staigių judesių.
- Palengvėjimas dažnai atsiranda nusiavus batus ir išjudinus pirštus.
- Kai kuriems žmonėms skausmą provokuoja laiptai, įkalnės ar vaikščiojimas ant pirštų galų.
- Skausmas tampa dažnesnis ir gali atsirasti net avint patogesnius batus.
- Tirpimas ar jautrumo pakitimai pirštuose išlieka ilgiau.
- Žmogus pradeda keisti eiseną, vengti remtis skausminga pėdos dalimi.
- Dėl netaisyklingo krūvio gali pradėti skaudėti kitą pėdą, čiurną, kelį ar net klubą.
- Retais atvejais skausmas vargina ir ramybės metu.
Mortono neuroma atsiranda tada, kai tarpupirštinis pėdos nervas ilgą laiką patiria mechaninį spaudimą arba dirginimą. Dažniausiai tai nėra vienos dienos įvykis, o pasikartojančių apkrovų, pėdos anatomijos ir avalynės poveikio rezultatas.
Vienas svarbiausių rizikos veiksnių yra netinkama avalynė. Siauri batai suspaudžia priekinę pėdos dalį, o aukštakulniai perkelia kūno svorį į padikaulių galvutes. Dėl to nervas tarp kaulų ir raiščių yra spaudžiamas stipriau. Net ir sportiniai batai gali kelti problemų, jei jų priekinė dalis per siaura arba padas nepakankamai amortizuoja.
Pėdos struktūros ypatumai taip pat turi reikšmės. Didesnę riziką gali turėti žmonės, kurių pėdos skliautas labai aukštas arba, priešingai, suplokštėjęs. Mortono neuroma dažniau siejama su pėdos deformacijomis, tokiomis kaip iškrypęs nykštys, plaktukiniai pirštai, padikaulių apkrovos pakitimai, lėtinis priekinės pėdos dalies skausmas. Tokiais atvejais krūvis pasiskirsto netolygiai, o nervai tam tikrose vietose patiria didesnį spaudimą.
Sportas ir profesinė veikla taip pat gali prisidėti. Bėgimas, tenisas, krepšinis, šokiai, slidinėjimas, laipiojimas ar kitos veiklos, kuriose pėdos priekinė dalis nuolat apkraunama, didina mikrotraumų tikimybę. Ilgas stovimas darbas taip pat gali pabloginti simptomus.
Mortono neuroma dažniau nustatoma moterims. Tai siejama ne tik su avalyne, bet ir su biomechaniniais pėdos ypatumais. Vis dėlto ši būklė gali pasireikšti bet kokio amžiaus suaugusiesiems, taip pat vyrams, ypač aktyviai sportuojantiems arba avintiems ankštą avalynę.
Genetika nėra laikoma pagrindine Mortono neuroma priežastimi, tačiau paveldima pėdos forma, skliauto tipas ar polinkis į deformacijas gali padidinti riziką. Infekcija paprastai nėra šios būklės priežastis. Taip pat svarbu atskirti Mortono neuroma nuo kitų ligų, kurios gali sukelti panašų pėdos skausmą, pavyzdžiui, streso lūžio, sąnarių uždegimo, podagros, nervų pažeidimo dėl cukrinio diabeto ar kraujotakos sutrikimų.
Mortono neuroma dažniausiai diagnozuojama remiantis paciento nusiskundimais, pėdos apžiūra ir specialiais klinikiniais mėginiais. Gydytojas pirmiausia klausia, kur tiksliai skauda, kas skausmą provokuoja, kokia avalynė avima, ar yra tirpimas, dilgčiojimas, ar simptomai palengvėja nusiavus batus.
Apžiūros metu vertinama pėdos forma, skliautas, pirštų padėtis, nuospaudos, patinimas, skausmingi taškai. Gydytojas gali spausti tarpupirštinį tarpą arba suspausti priekinę pėdos dalį iš šonų. Kartais atliekant šį mėginį juntamas spragtelėjimas ar skausmo išprovokavimas, vadinamas Mulderio simptomu. Tai nėra vienintelis diagnostikos kriterijus, bet jis gali būti labai informatyvus.
Instrumentiniai tyrimai padeda patvirtinti diagnozę arba atmesti kitas priežastis. Pėdos rentgenograma tiesiogiai Mortono neuroma neparodo, tačiau ji naudinga ieškant kaulų pakitimų, streso lūžio, sąnarių artrozės ar deformacijų. Ultragarsinis tyrimas gali parodyti sustorėjusį nervą ir yra dažnai naudojamas, nes yra prieinamas, greitas ir leidžia vertinti minkštuosius audinius. Magnetinio rezonanso tomografija gali būti skiriama, jei diagnozė neaiški, simptomai netipiški arba planuojamas operacinis gydymas. Magnetinio rezonanso tomografija ypač naudinga atskiriant Mortono neuroma nuo kitų minkštųjų audinių darinių, sąnarių kapsulių pažeidimų ar uždegiminių procesų.
Kraujo tyrimai paprastai nėra būtini, jei simptomai būdingi Mortono neuroma. Tačiau jie gali būti atliekami, kai įtariamas sisteminis uždegimas, podagra, infekcija, reumatinė liga ar kitos būklės. Jei pacientas serga cukriniu diabetu, gali būti vertinamas gliukozės kiekis kraujyje, glikozilintas hemoglobinas ir nervų pažeidimo požymiai.
Diagnozuojant labai svarbu įvertinti visą žmogaus situaciją, o ne vien tyrimo vaizdą. Kartais ultragarsinis ar magnetinio rezonanso tyrimas parodo nedidelį nervo sustorėjimą, tačiau simptomus iš tikrųjų sukelia kita problema. Ir atvirkščiai, esant tipiškiems simptomams, gydytojas gali pradėti konservatyvų gydymą net be sudėtingų tyrimų.
Mortono neuroma gydymas dažniausiai pradedamas nuo konservatyvių priemonių. Tikslas yra sumažinti nervo spaudimą, uždegimą ir skausmą, o kartu atkurti kuo patogesnį vaikščiojimą. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti invazinių procedūrų.
Pirmas ir labai svarbus žingsnis yra avalynės keitimas. Rekomenduojami batai su plačia priekine dalimi, minkštu arba amortizuojančiu padu ir žemu kulnu. Aukštakulnių ir siaurų batų reikėtų vengti, ypač simptomų paūmėjimo metu. Kai kuriems žmonėms labai padeda specialūs vidpadžiai arba padikaulių pagalvėlės, kurios pakelia ir išsklaido priekinės pėdos apkrovą, sumažindamos spaudimą nervui.
Fizinė terapija gali būti naudinga, ypač jei yra pėdos biomechanikos sutrikimų. Kineziterapeutas gali parinkti pėdos, blauzdos ir čiurnos mobilumo bei stiprinimo pratimus, mokyti taisyklingesnio krūvio paskirstymo, rekomenduoti tempimo pratimus. Kartais padeda minkštųjų audinių technikos, pėdos masažas, šalčio aplikacijos po krūvio.
Skausmui ir uždegimui mažinti gali būti vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, ibuprofenas ar naproksenas, jei žmogui jie tinka ir nėra kontraindikacijų. Šie vaistai gali sumažinti simptomus, tačiau jie neišsprendžia pagrindinės mechaninės priežasties, todėl turi būti derinami su avalynės ir krūvio korekcija. Vaistus reikėtų vartoti pasitarus su gydytoju ar vaistininku, ypač jei yra skrandžio, inkstų, širdies ligų, vartojami kraują skystinantys vaistai ar esate nėščia.
Jei konservatyvios priemonės nepakankamai veiksmingos, gydytojas gali pasiūlyti injekcinį gydymą. Dažniausiai atliekama kortikosteroido ir vietinio anestetiko injekcija į skausmingą tarpupirštinę sritį. Ji gali sumažinti uždegimą ir skausmą kelioms savaitėms ar mėnesiams, o kartais ir ilgesniam laikui. Injekcijų skaičius paprastai ribojamas, nes pakartotinės injekcijos gali silpninti audinius ar sukelti riebalinio pado atrofiją. Kai kuriose klinikose taikomos ir kitos procedūros, pavyzdžiui, alkoholio injekcijos, radiodažninė abliacija ar krioterapija, tačiau jų tinkamumas priklauso nuo konkretaus atvejo ir gydymo įstaigos patirties.
Operacija svarstoma tada, kai skausmas išlieka nepaisant tinkamai taikyto konservatyvaus gydymo, simptomai trukdo kasdieniam gyvenimui arba neuroma yra didelė ir aiškiai patvirtinta. Chirurginis gydymas gali būti dvejopas: nervo atlaisvinimas nuo spaudimo arba sustorėjusio nervo segmento pašalinimas. Po nervo pašalinimo skausmas dažnai sumažėja, tačiau atitinkamoje pirštų srityje gali likti nuolatinis tirpimas. Kaip ir bet kuri operacija, ši turi rizikų: infekcija, randinis skausmas, simptomų atsinaujinimas, užsitęsęs gijimas.
Po gydymo svarbus laipsniškas grįžimas prie veiklos. Net jei skausmas sumažėjo, verta išlaikyti pėdai draugiškus įpročius: avėti platesnius batus, riboti ilgą aukštakulnių avėjimą, didinti sporto krūvį palaipsniui, naudoti vidpadžius, jei jie padeda. Mortono neuroma dažnai gerai kontroliuojama, kai gydymas pritaikomas individualiai.
Į gydytoją verta kreiptis, jei priekinės pėdos dalies skausmas, deginimas, tirpimas ar dilgčiojimas kartojasi, trunka ilgiau nei kelias dienas arba grįžta vos apsiaunate tam tikrus batus. Ankstyva konsultacija padeda tiksliau nustatyti priežastį ir pradėti paprastas priemones, kol nervo dirginimas dar nėra įsisenėjęs.
Būtina pasitarti su gydytoju, jei skausmas trukdo vaikščioti, sportuoti, dirbti, jei pradėjote šlubuoti arba sąmoningai keičiate eiseną, kad išvengtumėte skausmo. Taip pat svarbu kreiptis, jei simptomai stiprėja nepaisant avalynės keitimo, poilsio ir krūvio sumažinimo.
Skubiau kreipkitės medicininės pagalbos, jei pėdos skausmas atsirado po traumos, negalite priminti pėdos, pastebite ryškų tinimą, kraujosruvą, paraudimą, karštį, žaizdą ar pūliavimą. Skubi apžiūra reikalinga ir tada, kai kartu yra karščiavimas, staigus pėdos pamėlynavimas ar pabalimas, stiprus tirpimas, silpnumas, staiga prarastas jutimas pirštuose.
Ypač atidūs turėtų būti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, periferinių nervų ar kraujagyslių ligomis, taip pat tie, kurių imunitetas nusilpęs. Tokiais atvejais net nedidelis pėdos skausmas, žaizdelė ar tirpimas gali reikšti rimtesnę problemą, todėl delsti nereikėtų.
Jei jau buvo diagnozuota Mortono neuroma, pakartotinė konsultacija reikalinga tada, kai gydymas nebepadeda, simptomai atsinaujina po injekcijos ar operacijos, atsiranda naujas skausmo pobūdis arba skausmas persikelia į kitą pėdos vietą. Gydytojas gali peržiūrėti diagnozę, įvertinti avalynę, vidpadžius, krūvį ir pasiūlyti kitą gydymo planą.
