Limfogranuloma venereum
Limfogranuloma venereum (LGV) - tai lytiniu keliu plintanti infekcija, kurią sukelia specifinė Chlamydia trachomatis bakterijos padermė. Nors ši liga yra reta išsivysčiusiose šalyse, pastaraisiais metais jos atvejų dažnėja, ypač tarp rizikos grupių. Laiku nediagnozavus, LGV gali sukelti rimtų komplikacijų, tokių kaip lėtinis limfmazgių uždegimas ar net tiesiosios žarnos susiaurėjimai.
Limfogranuloma venereum yra bakterinė lytiniu keliu plintanti infekcija, pažeidžianti limfinę sistemą. Patekus į organizmą per gleivinės mikrotraumų, Chlamydia trachomatis (L1, L2, L3 serotipai) sukelia uždegiminį atsaką, kuris progresuoja nuo pirminės opos susidarymo iki regioninių limfmazgių pūlinimo. Liga gali būti kliniškai skirstoma į tris stadijas: pirminę (opo atsiradimas), antrinę (juosmens limfmazgių padidėjimas, vadinamas bubonu) ir tretinę (lėtinės komplikacijos, tokios kaip limfostazė ar tiesiosios žarnos fibrozė). Sergantiesiems ŽIV ligos eiga dažnai būna sunkesnė.
- Maža, neskausminga opelė (papulė, pūslelė) lytinių organų arba tiesiosios žarnos srityje, kuri dažnai praeina nepastebėta
- Regioninių limfmazgių padidėjimas (dažniausiai kirkšnyse) praėjus 1-4 savaitėms po užsikrėtimo
- Vienpusis kirkšnies limfmazgių padidėjimas (bubonas), kurie tampa skausmingi ir gali pūliuoti
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas, raumenų ir sąnarių skausmai
- Jei infekcija pateko per tiesiąją žarną - kraujinga ir gleivėta išmatos, skausmas tuštinantis, vidurių užkietėjimas
- Lėtinis limfmazgių uždegimas, galintis sukelti fistules ir randėjimą
- Tiesiosios žarnos susiaurėjimai arba striktūros
- Lytinių organų limfedema (didelis patinimas) ir elefantiazė
Ligą sukelia bakterija Chlamydia trachomatis (L1-L3 serotipai), kuri yra labai užkrečiama. Ji perduodama per neapsaugotus lytinius santykius (makšties, analinius ar oralinius). Rizikos veiksniai: dažnas lytinių partnerių keitimas, lytiniai santykiai be prezervatyvo, infekcija ŽIV, aktyvus sifilis ar kitos lytiškai plintančios ligos. Didžiausias paplitimas stebimas tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais (VMSV), ypač Vakarų Europoje ir JAV.
Gydytojas ligos diagnozę patvirtina remdamasis lytiniu elgesiu, klinikiniais simptomais ir laboratoriniais tyrimais. Pagrindinis metodas - ligos sukėlėjo nustatymas polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodu iš opos, tiesiosios žarnos ar šlaplės tepinėlio. Taip pat gali būti atliekamas limfmazgių pūlinio turinio tyrimas. Serologiniai tyrimai (antikūnų prieš chlamidijas nustatymas) yra mažiau specifiški, bet gali padėti vertinti ligos eigą. Svarbu atlikti tyrimus ir dėl kitų lytiškai plintančių infekcijų, ypač ŽIV, sifilio ir hepatito.
Limfogranuloma venereum gydoma antibiotikais. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja doksicikliną (100 mg du kartus per parą 21 dieną). Alternatyva gali būti azitromicinas (1 g vieną kartą per savaitę 3 savaites). Kartais prireikia ilgesnio gydymo, ypač jei yra komplikacijų ar susilpnėjęs imunitetas. Pūlingi limfmazgiai (bubonai) gali būti nusausinami punkcija arba drenavimu - chirurginis pjūvis nerekomenduojamas, nes gali pailginti gijimą. Gydymo metu būtina vengti lytinių santykių, o seksualiniai partneriai turi būti informuoti ir ištirti.
Būtina kreiptis į gydytoją, kai atsiranda bet kokių lytinių organų ar tiesiosios žarnos pakitimų - opelių, pūslelių, išskyrų ar kraujavimo. Taip pat nedelsiant reikėtų apsilankyti, jei kirkšnyje ar kitur pajutote padidėjusį, skausmingą limfmazgį, ypač po nesaugių lytinių santykių. Skubios pagalbos reikia esant stipriam skausmui, aukštam karščiavimui ar sunkumams šlapintis/tuštintis. Net jei simptomai išnyksta savaime, gydymas būtinas, kad būtų išvengta vėlyvų komplikacijų ir tolesnio užkrato plitimo.
