Lėtinis tonzilitas
Lėtinis tonzilitas - tai ilgai trunkantis arba nuolat pasikartojantis gomurinių tonzilių uždegimas. Jis gali atrodyti kaip „paprasta gerklės problema“, tačiau kai kuriems žmonėms sukelia nuolatinį diskomfortą, blogą burnos kvapą, pasikartojančias anginas, nuovargį ir prastesnę gyvenimo kokybę. Tinkamai įvertinus būklę, dažniausiai galima parinkti veiksmingą gydymą - nuo kasdienės priežiūros iki tonzilių šalinimo, jei to iš tiesų reikia.
Lėtinis tonzilitas yra būklė, kai gomurinės tonzilės - limfinio audinio dariniai abiejose ryklės pusėse - ilgą laiką išlieka uždegimiškai pakitusios arba dažnai paūmėja. Tonzilės dalyvauja imuninėje gynyboje: jos „susitinka“ su į burną ir ryklę patenkančiais mikroorganizmais ir padeda organizmui į juos reaguoti. Tačiau dėl pasikartojančių infekcijų, bakterijų sankaupų, tonzilių kriptų struktūros ar kitų veiksnių pačios tonzilės gali tapti nuolatiniu uždegimo židiniu.
Tonzilių paviršius nėra lygus - jame yra įdubimų, vadinamų kriptomis. Jose gali kauptis maisto likučiai, žuvusios ląstelės, bakterijos ir gleivės. Ilgainiui susidaro balkšvi ar gelsvi kamšteliai, vadinami tonzilių kamščiais arba tonzilitolitais. Jie dažnai susiję su nemaloniu burnos kvapu ir svetimkūnio jausmu gerklėje.
Lėtinis tonzilitas gali pasireikšti dviem pagrindiniais būdais. Vieniems žmonėms tai yra nuolatinis, ne itin stiprus gerklės dirginimas, nemalonus kvapas, padidėjusios ar randėtos tonzilės. Kitiems būdingi pasikartojantys ūminio tonzilito epizodai - aukšta temperatūra, stiprus gerklės skausmas, pūlingos apnašos, padidėję kaklo limfmazgiai.
Svarbu suprasti, kad ne kiekvienos padidėjusios tonzilės reiškia lėtinį tonzilitą. Vaikams tonzilės gali būti natūraliai didesnės, o su amžiumi mažėti. Diagnozė nustatoma vertinant ne vien tonzilių dydį, bet ir simptomų dažnį, uždegimo požymius, infekcijų kartojimąsi, bendrą žmogaus savijautą bei galimas komplikacijas.
- Pasikartojantis arba nuolatinis gerklės perštėjimas, sausumas, nestiprus skausmas.
- Nemalonus burnos kvapas, kuris išlieka net prižiūrint dantis ir liežuvį.
- Svetimkūnio, „gumulo“ ar tempimo jausmas gerklėje.
- Tonzilių kamščiai - balkšvi ar gelsvi grūdeliai tonzilių kriptose, kartais pasišalinantys kosint.
- Padidėjusios, nelygios, randėtos arba su įdubomis tonzilės.
- Padidėję ar jautrūs kaklo limfmazgiai.
- Dažnesnis nuovargis, bendras silpnumas, prastesnė savijauta be aiškios priežasties.
- Stiprus gerklės skausmas, ypač ryjant.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, raumenų ar galvos skausmas.
- Pūlingos apnašos ant tonzilių arba ryškus jų paraudimas.
- Skausmas, plintantis į ausį, nors pati ausis gali būti sveika.
- Sunkesnis rijimas, sumažėjęs apetitas, vaikams - seilėtekis ar atsisakymas valgyti.
- Ryškesnis kaklo limfmazgių padidėjimas ir skausmingumas.
- Knarkimas, ypač jei tonzilės labai padidėjusios.
- Kvėpavimas per burną, neramus miegas.
- Vaikams - dėmesio stoka, dirglumas, mieguistumas dieną, jei dėl padidėjusių tonzilių sutrinka kvėpavimas miegant.
- Retesniais atvejais - miego apnėjos požymiai, kai miegant trumpam sustoja kvėpavimas.
Lėtinis tonzilitas dažniausiai išsivysto po pasikartojančių ryklės ir tonzilių infekcijų. Ūminį tonzilitą gali sukelti virusai arba bakterijos. Viena svarbiausių bakterinių priežasčių yra A grupės beta hemolizinis streptokokas, tačiau lėtiniame procese dažnai dalyvauja mišri mikroflora - kelių rūšių bakterijos, kurios gali išlikti tonzilių kriptose.
Tonzilių kriptose mikroorganizmai kartais sudaro vadinamąsias bioplėveles. Tai savotiški bakterijų „sluoksniai“, kurie gali būti atsparesni įprastam organizmo imuniniam atsakui ir trumpalaikiam gydymui. Dėl to uždegimas linkęs kartotis arba iki galo neišnyksta.
Riziką didina šie veiksniai:
- Dažnos ūminės anginos ar ryklės infekcijos vaikystėje arba suaugus.
- Artimas kontaktas su sergančiais žmonėmis, darželio, mokyklos, kolektyvų aplinka.
- Nevisiškai išgydytos arba netinkamai gydytos bakterinės infekcijos, pavyzdžiui, per anksti nutrauktas antibiotikų kursas, kai jis buvo būtinas.
- Tonzilių anatomija: gilios kriptos, kuriose lengviau kaupiasi apnašos ir kamščiai.
- Rūkymas, pasyvus rūkymas, dulkėta ar chemiškai dirginanti aplinka.
- Lėtinis nosies užgulimas, adenoidų padidėjimas vaikams, dažnas kvėpavimas per burną.
- Alerginis rinitas arba lėtinis sinusitas, kai gleivės nuolat teka į ryklę ir ją dirgina.
- Gastroezofaginio refliukso liga, kai rūgštus skrandžio turinys dirgina ryklę.
- Nusilpęs imunitetas, didelis stresas, miego trūkumas, nepakankama mityba.
Genetika taip pat gali turėti reikšmės: kai kurie žmonės yra linkę dažniau sirgti viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis arba turi tonzilių struktūrą, palankią uždegimui kartotis. Vis dėlto lėtinis tonzilitas paprastai nėra viena priežastimi paaiškinama liga - dažniausiai susideda infekciniai, anatominiai ir aplinkos veiksniai.
Lėtinį tonzilitą diagnozuoja šeimos gydytojas arba gydytojas otorinolaringologas. Svarbiausia - išsamus pokalbis ir gerklės apžiūra. Gydytojas klausia, kaip dažnai kartojasi gerklės skausmai, ar būna karščiavimas, pūlingos apnašos, ar vartoti antibiotikai, ar padidėja kaklo limfmazgiai, ar yra blogas burnos kvapas, knarkimas, rijimo ar kvėpavimo sutrikimų.
Apžiūros metu vertinama:
- Tonzilių dydis, spalva, paviršius, randėjimas.
- Ar yra pūlingų apnašų, kamščių, skysčio kriptose.
- Ryklės gleivinės būklė.
- Kaklo limfmazgiai.
- Nosies kvėpavimas, galimi alergijos, sinusito ar adenoidų požymiai.
Tyrimai parenkami pagal situaciją. Ne kiekvienam pacientui reikia visų tyrimų, tačiau gali būti atliekama:
- Greitasis streptokoko antigeno testas, kai įtariama ūminė streptokokinė infekcija.
- Pasėlis iš ryklės, padedantis nustatyti bakterijas ir jų jautrumą antibiotikams, ypač jei infekcijos kartojasi arba gydymas neveiksmingas.
- Bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, kartais kiti uždegimo rodikliai, jei reikia įvertinti infekcijos aktyvumą.
- Antistreptolizino O tyrimas kai kuriais atvejais, kai vertinama persirgtos streptokokinės infekcijos reikšmė, tačiau jis nėra universalus lėtinio tonzilito testas.
- Otorinolaringologinė apžiūra su endoskopu, jei įtariamas nosiaryklės, adenoidų, refliukso ar kitų struktūrų indėlis.
Labai svarbi diferencinė diagnostika. Panašius simptomus gali sukelti virusinės infekcijos, infekcinė mononukleozė, alergija, refliuksas, lėtinis faringitas, dantų ar dantenų ligos, seilių liaukų problemos. Jei viena tonzilė didėja greitai, yra kieta, kraujuoja ar atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas, būtina atmesti retesnes, bet rimtesnes ligas.
Lėtinio tonzilito gydymas priklauso nuo simptomų sunkumo, paūmėjimų dažnio, bakterinių infekcijų patvirtinimo, žmogaus amžiaus ir komplikacijų rizikos. Tikslas - sumažinti uždegimą, paūmėjimų skaičių, pagerinti kvėpavimą, rijimą ir gyvenimo kokybę.
Konservatyvios priemonės dažnai yra pirmas žingsnis:
- Reguliari burnos higiena: dantų valymas, tarpdančių priežiūra, liežuvio valymas.
- Pakankamas skysčių vartojimas, oro drėkinimas, vengimas rūkyti ir būti prirūkytoje aplinkoje.
- Skalavimas druskos tirpalu ar gydytojo rekomenduotais antiseptiniais tirpalais trumpais kursais.
- Skausmo ir karščiavimo kontrolė paracetamoliu ar ibuprofenu, jei šie vaistai tinka konkrečiam žmogui.
- Nosies ligų, alerginio rinito, sinusito ar refliukso gydymas, nes šios būklės gali palaikyti ryklės dirginimą.
Antibiotikai skiriami ne visada. Jie reikalingi, kai yra pagrįstas bakterinės infekcijos įtarimas arba ji patvirtinama tyrimais. Savarankiškai pradėti antibiotikų ar vartoti likučių iš ankstesnio gydymo nereikėtų - taip didėja atsparumo antibiotikams, šalutinių poveikių ir netikslaus gydymo rizika. Jei gydytojas paskyrė antibiotiką, svarbu išgerti visą kursą taip, kaip nurodyta.
Tonzilių kamščiai gali būti labai nemalonūs, tačiau bandyti juos spausti aštriais daiktais nereikėtų - galima sužeisti gleivinę, sukelti kraujavimą ar infekciją. Kai kuriais atvejais gydytojas gali saugiai išvalyti kriptas arba aptarti kitas priemones.
Chirurginis gydymas - tonzilektomija, tai yra gomurinių tonzilių pašalinimas - svarstomas, kai lėtinis tonzilitas sukelia reikšmingų problemų. Dažniausios priežastys:
- Dažni, dokumentuoti pūlingo tonzilito epizodai, ypač jei jie kartojasi kelis kartus per metus.
- Komplikacijos, pavyzdžiui, peritonzilinis pūlinys.
- Nuolatinis nemalonus burnos kvapas ar tonzilių kamščiai, kai kitos priežastys atmestos ir konservatyvios priemonės nepadeda.
- Labai padidėjusios tonzilės, trukdančios kvėpuoti, ryti ar sukeliančios miego apnėjos požymius.
- Įtarimas dėl netipinių tonzilės pakitimų, kai reikia histologinio ištyrimo.
Tonzilektomija gali reikšmingai pagerinti gyvenimo kokybę tinkamai atrinktiems pacientams, tačiau tai yra operacija, turinti rizikų: kraujavimą, skausmą po operacijos, narkozės riziką, laikinus mitybos sunkumus. Todėl sprendimas priimamas individualiai, pasitarus su otorinolaringologu.
Į gydytoją verta kreiptis, jei gerklės skausmai kartojasi dažnai, trunka ilgiau nei kelias savaites, atsiranda nuolatinis blogas burnos kvapas, tonzilių kamščiai, padidėję kaklo limfmazgiai ar įtariate, kad tonzilės blogina miegą ir kvėpavimą. Taip pat svarbu pasikonsultuoti, jei antibiotikai buvo skirti kelis kartus per metus arba paūmėjimai trukdo darbui, mokslams, vaikų lankomumui ir kasdieniam gyvenimui.
Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių:
- Sunku kvėpuoti arba ryti seiles.
- Ryškus vienpusis gerklės skausmas, pakitęs balsas, sunku išsižioti - tai gali būti peritonzilinio pūlinio požymiai.
- Seilėtekis, vaikas negali nuryti skysčių, atsiranda dehidratacijos požymių.
- Labai aukšta temperatūra, stiprus silpnumas, sąmonės sutrikimas.
- Kaklo tinimas, stiprus sprando skausmas ar bėrimas kartu su karščiavimu.
- Kraujavimas iš gerklės ar tonzilės.
- Viena tonzilė didėja, tampa kieta, atsiranda opėjimas, nepaaiškinamas svorio kritimas ar ilgai nepraeinantis kaklo limfmazgis.
Lėtinis tonzilitas dažnai nėra pavojinga būklė, bet jis neturėtų būti ignoruojamas, jei kartojasi ir vargina. Nuoseklus įvertinimas padeda atskirti, kada pakanka priežiūros ir stebėjimo, o kada verta svarstyti aktyvesnį gydymą.
