Kliedesinis sutrikimas
Kliedesinis sutrikimas yra psichikos liga, kuriai būdingi tvirti, tačiau klaidingi įsitikinimai (kliedesiai), kurie tęsiasi mažiausiai vieną mėnesį. Šie įsitikinimai yra nerealūs ir neatitinka asmens kultūrinės aplinkos, tačiau juos išsklaidyti logiškais argumentais beveik neįmanoma. Nors kitos psichikos funkcijos (mąstymas, atmintis, emocijos) dažniausiai lieka nepakitusios, šis sutrikimas gali reikšmingai paveikti kasdienį gyvenimą ir socialinius ryšius.
Kliedesinis sutrikimas (anksčiau vadintas paranojiniu sutrikimu) priklauso psichozinių ligų grupei. Pagrindinis jo požymis - nuolatiniai, sistematizuoti kliedesiai, kurie dažnai susiję su kasdienėmis situacijomis: persekiojimu, apgaudinėjimu, nuodijimu ar didybe. Skirtingai nuo šizofrenijos, kliedesinio sutrikimo metu haliucinacijų beveik nebūna, o asmenybė ilgai išlieka tvarkinga. Smegenų funkcijos sutrikimo mechanizmas nėra iki galo aiškus, tačiau manoma, kad svarbų vaidmenį vaidina dopamino sistemos disbalansas.
- Nuolatiniai, neabejotini kliedesiai (pvz., įsitikinimas, kad kažkas seka, šnipinėja ar nori pakenkti)
- Kliedesiai trunka ilgiau nei vieną mėnesį ir yra logiškai susieti tarpusavyje
- Asmuo tvirtai laikosi savo įsitikinimų, nepaisant priešingų įrodymų
- Kitos psichinės funkcijos (atmintis, kalba, emocijos) lieka santykinai nepakitusios
- Irzlumas, įtarumas, pyktis (ypač kai kalbama apie kliedesio temą)
- Sutrikęs socialinis funkcionavimas - vengimas bendrauti, izoliacija
- Kartais nuotaikos sutrikimai (depresija ar euforija), priklausomai nuo kliedesio turinio
- Nėra ryškių haliucinacijų ar dezorganizuoto mąstymo
Tikslios kliedesinio sutrikimo priežastys nežinomos, tačiau išskiriami keli veiksniai. Paveldimumas vaidina svarbų vaidmenį - rizika didesnė, jei artimi giminaičiai serga psichoziniais sutrikimais. Biologiniai veiksniai, pavyzdžiui, dopamino apykaitos pokyčiai smegenyse, taip pat gali prisidėti. Psichologiniai ir aplinkos veiksniai, tokie kaip lėtinis stresas, socialinė izoliacija, migracija ar patirta trauma, gali išprovokuoti pirmąjį epizodą. Liga dažniau pasireiškia vidutiniame ar vyresniame amžiuje, o moterys serga kiek dažniau nei vyrai.
Diagnozę nustato psichiatras, remdamasis išsamiu klinikiniu pokalbiu ir simptomų vertinimu pagal TLK-11 arba DSM-5 kriterijus. Svarbu atmesti kitas ligas, kurios gali sukelti kliedesius: organinius smegenų pažeidimus (navikai, insultas), demenciją, šizofreniją ar narkotinių medžiagų sukeltą psichozę. Atlikus kraujo tyrimus, smegenų magnetinio rezonanso tomografiją (MRT) ar elektroencefalogramą (EEG), galima patvirtinti, kad kliedesiai nėra kilę dėl fizinių priežasčių. Ilgalaikis stebėjimas padeda įsitikinti, kad simptomai atitinka kliedesinio sutrikimo eigą.
Kliedesinio sutrikimo gydymas dažniausiai yra ilgalaikis ir apima medikamentinę bei psichosocialinę pagalbą. Pagrindiniai vaistai yra antipsichotikai (neuroleptikai), tokie kaip risperidonas, olanzapinas ar aripiprazolas. Jie padeda sumažinti kliedesių intensyvumą ir juos lydintį nerimą. Psichoterapija - ypač kognityvinė-elgesio terapija - gali padėti asmeniui palaipsniui suabejoti kliedesiais ir ugdyti sveikesnį požiūrį. Labai svarbus palaikymas šeimoje bei socialinė aplinka, o sunkiais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Nors visiškai pasveikti pavyksta ne visada, tinkamai gydant didelė dalis pacientų pasiekia reikšmingą pagerėjimą.
Nedelsiant kreipkitės į psichiatrą ar šeimos gydytoją, jei artimas žmogus ar jūs pats pradedate reikšti keistus, neįtikėtinus įsitikinimus, kurie trukdo kasdieniam gyvenimui. Ypač svarbu, jei kliedesiai skatina agresyvų elgesį - grasinimus puolimu, įtarimus dėl apgaudinėjimo, nuodijimo arba jeigu asmuo ima elgtis pavojingai sau ar kitiems. Jei pastebėjote, kad nėra jokio kritiško požiūrio į savo įsitikinimus ir loginiai argumentai neveikia, neatidėliokite vizito. Ankstyvas gydymas ženkliai pagerina prognozę ir apsaugo nuo išsekimų ar socialinės atskirties.
