Karpos
Karpos yra dažni, dažniausiai nepiktybiniai odos ar gleivinių dariniai, kuriuos sukelia žmogaus papilomos virusas. Nors jos paprastai nekelia rimto pavojaus sveikatai, karpos gali plisti, sukelti diskomfortą, skausmą ar estetinį nerimą. Tinkamai atpažinus karpas ir pasirinkus saugų gydymą, dažniausiai galima išvengti komplikacijų ir užkrato perdavimo kitiems.
Karpos yra odos arba gleivinės išaugos, atsirandančios užsikrėtus žmogaus papilomos virusu, dažnai vadinamu ŽPV. Virusas patenka į viršutinį odos sluoksnį per labai smulkius įtrūkimus, įdrėskimus ar kitus odos pažeidimus. Užsikrėtus ląstelės pradeda greičiau daugintis, todėl susiformuoja sustorėjusi, šiurkšti arba kartais lygi išauga.
Karpos gali atsirasti beveik bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai jos matomos ant plaštakų, pirštų, pėdų padų, aplink nagus, veide ar lytinių organų srityje. Skirtingose vietose karpos gali atrodyti nevienodai. Pavyzdžiui, paprastosios karpos dažniausiai būna šiurkščios, iškilusios ir pilkšvos ar rusvos spalvos, o padų karpos dėl kūno svorio spaudimo gali augti į vidų ir sukelti skausmą vaikštant.
Svarbu suprasti, kad ne visos karpos yra vienodos. Dažniausios rūšys yra:
- paprastosios karpos, dažniausiai atsirandančios ant rankų ir pirštų;
- padų karpos, esančios pėdų paduose;
- plokščiosios karpos, kurios dažniau būna smulkios, lygios, pasitaiko veide, kakle ar ant plaštakų;
- siūlinės karpos, dažniausiai matomos veide, aplink akis, nosį ar burną;
- lytinių organų karpos, atsirandančios genitalijų ar išangės srityje.
Dauguma odos karpų yra nepavojingos ir kai kuriais atvejais išnyksta savaime, ypač vaikams ir jauniems žmonėms. Vis dėlto tai gali užtrukti mėnesius ar net kelerius metus. Be to, karpos gali daugintis, plisti į kitas kūno vietas arba būti perduodamos kitiems žmonėms tiesioginio kontakto metu.
- Nedidelė odos išauga, kuri gali būti šiurkšti, grūdėta, kieta arba kartais lygi.
- Odos spalvos, balkšvas, pilkšvas, rusvas ar gelsvas darinys.
- Aiškiau matoma sustorėjusi oda, ypač ant rankų, pirštų ar pėdų.
- Vienas darinys arba kelių karpų grupė, kartais susiliejanti į didesnį plotą.
- Smulkūs juodi taškeliai karpos paviršiuje, kurie iš tiesų yra užsikimšusios smulkios kraujagyslės, o ne „šaknys“.
- Skausmas ar dūrimo pojūtis vaikštant, ypač kai karpa yra spaudžiamoje pėdos vietoje.
- Sustorėjusi, nuospaudą primenanti oda pado srityje.
- Karpa gali atrodyti tarsi įspausta į odą, nes dėl kūno svorio ji auga ne į išorę, o gilyn.
- Skausmas dažnai sustiprėja spaudžiant karpą iš šonų.
- Smulkios, lygios, šiek tiek iškilusios dėmelės ar mazgeliai.
- Dažniau pasitaiko vaikams ir paaugliams.
- Gali būti rausvos, gelsvos, rusvos arba odos spalvos.
- Kartais plinta linijomis ten, kur oda buvo įbrėžta, pavyzdžiui, skutantis ar kasantis.
- Minkšti, odos spalvos ar rausvi dariniai lytinių organų, tarpvietės arba išangės srityje.
- Kartais atrodo kaip smulkūs mazgeliai arba žiedinį kopūstą primenančios sankaupos.
- Gali sukelti niežėjimą, deginimą, diskomfortą ar kraujavimą po lytinių santykių.
- Kai kada karpos būna labai mažos ir pastebimos tik gydytojo apžiūros metu.
Karpos atsiranda užsikrėtus žmogaus papilomos virusu. Yra daug šio viruso tipų: vieni dažniau sukelia karpas ant rankų ar pėdų, kiti - lytinių organų karpas. Virusas mėgsta drėgną, pažeistą odą, todėl lengviau patenka ten, kur yra įbrėžimų, įtrūkimų, nuospaudų, nubrozdinimų ar odos sudirgimų.
Užsikrėsti galima tiesioginio kontakto metu, palietus karpą arba odą, kurioje yra viruso. Taip pat virusas gali plisti per daiktus ir paviršius: rankšluosčius, skustuvus, manikiūro įrankius, sporto salių grindis, baseinų ar dušų zonas. Padų karpos dažniau atsiranda žmonėms, kurie vaikšto basi viešose drėgnose vietose.
Riziką susirgti didina:
- vaikų ir paauglių amžius, nes jų imuninė sistema dar „mokosi“ atpažinti virusus;
- nusilpusi imuninė sistema, pavyzdžiui, sergant tam tikromis lėtinėmis ligomis, vartojant imunitetą slopinančius vaistus ar po organų transplantacijos;
- dažnas odos traumavimas, nagų kramtymas, odelių draskymas;
- padidėjęs pėdų prakaitavimas ir ilgalaikė drėgmė avalynėje;
- dalijimasis asmens higienos priemonėmis;
- nesaugūs lytiniai santykiai, kai kalbama apie lytinių organų karpas.
Ne visi žmonės, susidūrę su virusu, suserga. Kartais imuninė sistema virusą suvaldo ir karpos neatsiranda. Kitais atvejais nuo užsikrėtimo iki matomos karpos gali praeiti kelios savaitės ar keli mėnesiai, todėl ne visada įmanoma tiksliai pasakyti, kada ir kur virusas buvo perduotas.
Dažniausiai karpos nustatomos gydytojui apžiūrėjus odą. Dermatologas vertina darinio formą, paviršių, spalvą, vietą, skausmingumą, ar yra smulkių juodų taškelių, ar pažeistas odos piešinys. Paprastosios ir padų karpos dažnai turi gana būdingą išvaizdą, todėl papildomų tyrimų neprireikia.
Kai diagnozė neaiški, gali būti atliekama dermatoskopija - odos apžiūra specialiu padidinamuoju prietaisu. Šis tyrimas padeda atskirti karpas nuo nuospaudų, apgamų, seborėjinių keratozių ar kitų odos darinių. Padų srityje tai ypač svarbu, nes karpa ir nuospauda gali atrodyti panašiai, tačiau jų gydymas skiriasi.
Retais atvejais, jei darinys atrodo netipiškai, greitai auga, kraujuoja, keičia spalvą, yra skausmingas be aiškios priežasties arba nepasiduoda įprastam gydymui, gydytojas gali rekomenduoti biopsiją. Tai reiškia, kad paimamas mažas audinio gabalėlis ir ištiriamas mikroskopu. Biopsija padeda atmesti kitas ligas, įskaitant ikivėžinius ar piktybinius odos pakitimus.
Įtariant lytinių organų karpas, apžiūrą gali atlikti dermatovenerologas, ginekologas arba urologas. Moterims gali būti rekomenduojamas gimdos kaklelio citologinis tyrimas, dažnai vadinamas PAP tyrimu, ir žmogaus papilomos viruso tyrimas, jei tam yra indikacijų. Šie tyrimai nėra skirti paprastoms odos karpoms diagnozuoti, tačiau svarbūs vertinant gimdos kaklelio pakitimų riziką.
Karpos ne visada turi būti gydomos nedelsiant. Jei jos mažos, neskausmingos, neplinta ir netrukdo kasdieniam gyvenimui, galima stebėti, nes dalis karpų išnyksta savaime. Vis dėlto gydymas rekomenduojamas, kai karpos skauda, kraujuoja, daugėja, yra matomoje vietoje, trukdo vaikščioti, kelia diskomfortą arba yra lytinių organų srityje.
Dažniausiai taikomi gydymo būdai:
- Salicilo rūgšties preparatai. Tai vienas dažniausių namuose naudojamų gydymo būdų paprastosioms ir padų karpoms. Preparatai minkština ir palaipsniui ardo sustorėjusį odos sluoksnį. Gydymas turi būti nuoseklus ir gali trukti kelias savaites ar mėnesius. Svarbu saugoti aplinkinę sveiką odą.
- Krioterapija skystu azotu. Gydytojas užšaldo karpą, todėl pažeistos ląstelės žūsta. Dažnai reikia kelių procedūrų kas kelias savaites. Po procedūros gali atsirasti pūslė, skausmingumas ar laikinas odos spalvos pakitimas.
- Mechaninis pašalinimas, kiuretažas ar elektrokauterizacija. Šie metodai gali būti taikomi kai kurioms karpoms, ypač kai jos atsparios kitam gydymui. Procedūros atliekamos gydytojo kabinete, kartais naudojant vietinę nejautrą.
- Lazerinis gydymas. Gali būti pasirenkamas sudėtingesniais ar pasikartojančiais atvejais, kai kiti metodai nepadeda.
- Imuninį atsaką veikiantys vaistai. Kai kuriais atvejais, ypač esant lytinių organų karpoms, gali būti skiriami vietiniai vaistai, padedantys imuninei sistemai kovoti su virusu. Tokius vaistus turi parinkti gydytojas.
Lytinių organų karpų gydymas skiriasi nuo įprastų odos karpų gydymo. Nereikėtų savarankiškai naudoti priemonių, skirtų rankų ar pėdų karpoms, lytinių organų srityje, nes galima stipriai sudirginti ar nudeginti gleivinę. Šias karpas turėtų įvertinti gydytojas.
Gydantis svarbu laikytis ir praktinių taisyklių:
- nekrapštyti ir nepjaustyti karpų namuose;
- nenaudoti to paties nagų dildės, peiliuko ar pemzos sveikai odai ir karpai;
- karpą, ypač ant pėdos, galima pridengti pleistru, kad mažėtų plitimo rizika;
- viešuose dušuose, baseinuose ir persirengimo kambariuose avėti šlepetes;
- laikyti pėdas sausas, dažniau keisti kojines;
- nesidalinti rankšluosčiais, skustuvais ir manikiūro priemonėmis.
Žmogaus papilomos viruso vakcina padeda apsisaugoti nuo kai kurių viruso tipų, ypač susijusių su lytinių organų karpomis ir tam tikrų vėžių rizika. Ji nėra gydymas jau atsiradusioms karpoms, tačiau gali būti svarbi profilaktikos dalis, ypač paaugliams ir jauniems žmonėms.
Į gydytoją verta kreiptis, jei nesate tikri, ar darinys tikrai yra karpa. Tai ypač svarbu, jei darinys greitai didėja, keičia spalvą, kraujuoja, opėja, tampa labai skausmingas arba atrodo neįprastai. Ne kiekviena odos išauga yra karpa, todėl geriau pasitikrinti, nei ilgai gydyti netinkamomis priemonėmis.
Gydytojo konsultacija reikalinga, jei:
- karpa yra ant veido, vokų, lūpų, lytinių organų ar išangės srityje;
- karpa skauda, trukdo vaikščioti, dirbti ar sportuoti;
- karpų daugėja arba jos greitai plinta;
- gydymas namuose nepadeda per kelis mėnesius;
- sergate cukriniu diabetu, turite kraujotakos sutrikimų pėdose ar nejautrą;
- jūsų imuninė sistema nusilpusi;
- karpa paraudo, patino, pradėjo pūliuoti ar atsirado infekcijos požymių.
Skubiau kreipkitės, jei darinys stipriai kraujuoja, atsiranda didėjantis skausmas, karščiavimas, plintantis odos paraudimas arba jei turite pėdos žaizdą ir sergate cukriniu diabetu. Tokiais atvejais svarbu neuždelsti, nes komplikacijos gali vystytis greičiau.
Nors karpos dažnai atrodo kaip nedidelė problema, jos gali varginti fiziškai ir emociškai. Gydytojas gali padėti pasirinkti saugiausią gydymo būdą, sumažinti plitimo riziką ir įsitikinti, kad odos pakitimas nėra kitos kilmės.
