Išvarža
Išvarža - tai būklė, kai vidaus organas ar audinys prasiveržia pro susilpnėjusią raumenų, jungiamojo audinio ar kitos atraminės struktūros vietą. Dažniausiai ji pasireiškia matomu ar apčiuopiamu iškilimu pilvo sienoje, kirkšnyje, bamboje arba po ankstesnės operacijos randu. Nors išvarža ne visada iš karto kelia pavojų, jos negalima ignoruoti, nes įstrigusi išvarža gali tapti skubios chirurginės pagalbos reikalaujančia būkle.
Išvarža atsiranda tada, kai organas, riebalinis audinys ar žarnos dalis išsiveržia pro silpnesnę vietą kūno sienelėje. Paprasčiau tariant, ten, kur audiniai turėtų tvirtai laikyti vidaus struktūras savo vietoje, susidaro tarpas arba silpnumas, per kurį jos gali išslinkti į išorę.
Dažniausios išvaržos yra pilvo sienos ir kirkšnies srityje. Kirkšnies išvarža susidaro kirkšnies kanale ir dažniau pasitaiko vyrams. Bambos išvarža matoma bambos srityje, ji gali būti įgimta arba atsirasti vėliau, pavyzdžiui, po nėštumo ar padidėjus pilvo spaudimui. Pooperacinė išvarža susiformuoja randinio audinio vietoje po ankstesnės pilvo operacijos. Šlauninė išvarža atsiranda žemiau kirkšnies, dažniau moterims, ir turi didesnę įstrigimo riziką. Diafragminė, arba stemplinės angos, išvarža susijusi su skrandžio dalies pasislinkimu pro diafragmą į krūtinės ertmę ir dažnai sukelia refliukso simptomus.
Išvaržos mechanizmui svarbūs du dalykai: audinių silpnumas ir padidėjęs spaudimas. Audinių silpnumas gali būti įgimtas, susijęs su amžiumi, jungiamojo audinio ypatumais, ankstesnėmis operacijomis ar traumomis. Spaudimas didėja keliant sunkius daiktus, stipriai kosint, užkietėjus viduriams, nėštumo metu, esant nutukimui ar skysčių kaupimuisi pilvo ertmėje.
Pati išvarža paprastai nėra navikas ir nėra vėžys. Tačiau ji gali didėti, kelti skausmą, riboti fizinį aktyvumą, o svarbiausia - gali įstrigti. Įstrigimas reiškia, kad išvaržos turinys nebegrįžta atgal į pilvo ertmę. Jei sutrinka kraujotaka, vystosi stranguliacija - audiniai pradeda žūti. Tai yra pavojinga būklė, galinti sukelti žarnų nepraeinamumą, infekciją, peritonitą ir reikalaujanti skubios operacijos.
- Matomas arba apčiuopiamas iškilimas kirkšnyje, pilvo sienoje, bambos srityje ar pooperacinio rando vietoje.
- Iškilimas dažnai padidėja stovint, kosint, juokiantis, stanginantis ar keliant svorį.
- Gulint iškilimas gali sumažėti arba visiškai išnykti, ypač ankstyvoje stadijoje.
- Maudimas, tempimas, spaudimo ar sunkumo jausmas išvaržos srityje.
- Diskomfortas fizinio krūvio metu, ilgiau vaikštant ar dirbant pasilenkus.
- Skausmas gali būti bukas, deginantis arba tempiantis, kartais plintantis į kirkšnį, kapšelį, šlaunį ar pilvo apačią.
- Kai kuriems žmonėms skausmo beveik nėra, todėl išvarža pastebima tik kaip guzelis.
- Didėjanti išvarža gali trukdyti sportuoti, kelti daiktus, patogiai sėdėti ar dėvėti tam tikrus drabužius.
- Vyrams kirkšnies išvarža kartais sukelia kapšelio padidėjimą ar tempimą.
- Rėmuo, rūgšties kilimas į burną, atsirūgimas.
- Spaudimas ar deginimas už krūtinkaulio, dažniau po valgio arba atsigulus.
- Sunkesnis rijimas, gerklės dirginimas, užkimimas, lėtinis kosulys.
- Pilnumo jausmas viršutinėje pilvo dalyje, pykinimas.
- Staigus, stiprėjantis skausmas išvaržos vietoje.
- Iškilimas tampa kietas, labai skausmingas ir nebegrįžta atgal gulint ar švelniai spaudžiant.
- Oda virš išvaržos parausta, pamėlsta, patinsta arba tampa karšta.
- Pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, dujų ir išmatų susilaikymas.
- Karščiavimas, silpnumas, šaltas prakaitas ar bendras blogėjimas.
Išvarža dažniausiai išsivysto ne dėl vienos priežasties, o dėl audinių silpnumo ir padidėjusio vidinio spaudimo derinio. Kai pilvo sienos ar kitos atraminės struktūros vieta yra silpnesnė, pakartotinis spaudimas ilgainiui gali praplėsti angą ir sudaryti sąlygas išvaržai atsirasti.
Įgimtas polinkis svarbus kūdikiams ir jauniems žmonėms. Kai kurios išvaržos atsiranda dėl nepilnai užsidariusių anatominių kanalų ar silpnesnio jungiamojo audinio. Tai paaiškina, kodėl kirkšnies ar bambos išvarža gali pasireikšti net vaikystėje.
Su amžiumi audiniai praranda elastingumą ir tvirtumą, todėl išvaržos rizika didėja. Vyresniame amžiuje prisideda raumenų masės mažėjimas, lėtesnis gijimas, dažnesnis lėtinis kosulys, vidurių užkietėjimas ar kitos lėtinės ligos.
Svarbūs rizikos veiksniai yra:
- Sunkus fizinis darbas arba dažnas sunkių daiktų kėlimas, ypač netaisyklinga technika.
- Lėtinis kosulys, pavyzdžiui, sergant lėtine obstrukcine plaučių liga arba rūkant.
- Vidurių užkietėjimas ir nuolatinis stanginimasis tuštinantis.
- Nutukimas, nes padidėjęs pilvo spaudimas nuolat veikia pilvo sieną.
- Nėštumas ir gimdymai, ypač jei buvo didelis pilvo sienos ištempimas.
- Ankstesnės pilvo operacijos, po kurių randinis audinys gali būti silpnesnis.
- Pilvo traumos.
- Prostatos padidėjimas, kai tenka stangintis šlapinantis.
- Skysčių kaupimasis pilvo ertmėje, vadinamas ascitu.
- Šeiminis polinkis ir jungiamojo audinio ligos.
Rūkymas taip pat didina riziką, nes blogina audinių aprūpinimą krauju, lėtina gijimą ir skatina kosulį. Net ir po operacijos rūkymas siejamas su didesne žaizdų komplikacijų ir išvaržos pasikartojimo tikimybe.
Išvaržą dažniausiai nustato šeimos gydytojas, chirurgas arba kitas specialistas, apžiūrėjęs ir apčiuopęs išvaržos vietą. Gydytojas paklausia, kada atsirado iškilimas, ar jis didėja, ar skauda, ar sumažėja gulint, ar pasireiškia pykinimas, vėmimas, tuštinimosi sutrikimai. Svarbu pasakyti apie ankstesnes operacijas, fizinį krūvį, kosulį, vidurių užkietėjimą ir vartojamus vaistus.
Apžiūros metu gydytojas gali paprašyti atsistoti, pakosėti ar pasistanginti. Taip padidėja pilvo spaudimas ir išvarža tampa aiškiau matoma ar apčiuopiama. Kartais vertinama, ar išvaržą galima švelniai grąžinti atgal į pilvo ertmę. To nereikėtų bandyti daryti jėga, ypač jei yra stiprus skausmas.
Papildomi tyrimai skiriami, kai diagnozė neaiški, išvarža maža, pacientas turi antsvorio, įtariamos komplikacijos arba planuojama operacija. Dažniausiai naudojami tyrimai:
- Ultragarsinis tyrimas. Jis padeda pamatyti pilvo sienos defektą, išvaržos turinį ir įvertinti kirkšnies, bambos ar pooperacinę sritį.
- Kompiuterinė tomografija. Ji naudinga sudėtingesnėms, didelėms, pasikartojančioms ar pooperacinėms išvaržoms, taip pat įtariant žarnų nepraeinamumą ar įstrigimą.
- Magnetinio rezonanso tomografija. Kartais taikoma, kai reikia detaliau įvertinti minkštuosius audinius arba kai kiti tyrimai neatsako į klausimą.
- Kraujo tyrimai. Jie nėra pagrindinis išvaržos nustatymo būdas, bet gali būti reikalingi prieš operaciją arba įtariant uždegimą, infekciją, audinių pažeidimą.
- Endoskopija. Ji gali būti skiriama įtariant stemplinės angos išvaržą, refliukso ligą, stemplės uždegimą ar kraujavimą.
- Rentgenologiniai tyrimai su kontrastu arba pH matavimas. Jie gali padėti vertinti refliuksą ir stemplės funkciją.
Jei įtariama tarpslankstelinio disko išvarža, diagnostika kitokia: vertinami neurologiniai simptomai, atliekamas neurologinis ištyrimas, prireikus magnetinio rezonanso tomografija. Vis dėlto pilvo sienos ir kirkšnies išvaržos dažniausiai diagnozuojamos klinikinės apžiūros metu.
Išvaržos gydymas priklauso nuo jos vietos, dydžio, simptomų, paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės ir komplikacijų rizikos. Vaistai pačios pilvo sienos ar kirkšnies išvaržos neužgydo, nes jie negali uždaryti susidariusio audinių defekto. Pagrindinis gydymo būdas, kai išvarža sukelia simptomus arba didėja, yra chirurginis.
Jei išvarža maža, neskausminga ir lengvai sugrįžta atgal, gydytojas kartais gali rekomenduoti stebėjimą. Tai nereiškia, kad išvarža išnyks savaime. Stebėjimo tikslas - laiku pastebėti didėjimą ar komplikacijų požymius. Pacientui paaiškinama, kokių simptomų negalima ignoruoti.
Chirurginis gydymas gali būti atliekamas keliais būdais:
- Atvira operacija. Chirurgas padaro pjūvį išvaržos srityje, grąžina išvaržos turinį į vietą ir sutvirtina silpną vietą.
- Laparoskopinė operacija. Atliekami keli maži pjūviai, naudojama kamera ir specialūs instrumentai. Dažnai sveikimas būna greitesnis, tačiau metodas tinka ne visais atvejais.
- Robotinė operacija. Kai kuriose gydymo įstaigose naudojama sudėtingesnėms išvaržoms, principas panašus į laparoskopinę techniką.
- Tinklelio implantavimas. Daugeliu atvejų pilvo sienos defektas sutvirtinamas sintetiniu arba biologiniu tinkleliu. Tai sumažina pasikartojimo riziką, ypač didesnėms ar kirkšnies išvaržoms.
Po operacijos svarbu laikytis gydytojo nurodymų: saugoti žaizdą, vengti sunkaus kėlimo, palaipsniui grįžti prie fizinio aktyvumo, kontroliuoti kosulį ir vidurių užkietėjimą. Grįžimo į darbą laikas labai priklauso nuo operacijos tipo ir darbo pobūdžio. Sėdimą darbą kai kurie žmonės gali atnaujinti greičiau, o sunkus fizinis darbas gali būti ribojamas kelias savaites ar ilgiau.
Išvaržos diržai ar korsetai kartais laikinai sumažina diskomfortą, tačiau jie nėra galutinis gydymas. Netinkamai naudojami gali spausti audinius, dirginti odą ar suteikti klaidingą saugumo jausmą. Juos verta naudoti tik pasitarus su gydytoju.
Stemplinės angos išvaržos gydymas dažnai pradedamas nuo gyvensenos korekcijos ir vaistų nuo refliukso. Rekomenduojama valgyti mažesnėmis porcijomis, neatsigulti iškart po valgio, mažinti kūno svorį, vengti riebaus maisto, alkoholio, rūkymo, vėlyvų vakarienių. Gali būti skiriami protonų siurblio inhibitoriai, rūgštingumą mažinantys vaistai ar kiti preparatai. Operacija svarstoma, jei simptomai sunkūs, vaistai neveiksmingi arba yra komplikacijų.
Gyvensenos pokyčiai padeda sumažinti išvaržos didėjimo ir pasikartojimo riziką. Naudinga palaikyti sveiką kūno svorį, stiprinti pilvo ir liemens raumenis saugiais pratimais, mokytis taisyklingai kelti daiktus, gydyti lėtinį kosulį, mesti rūkyti ir užtikrinti reguliarų tuštinimąsi.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei pastebėjote naują iškilimą kirkšnyje, pilvo sienoje, bambos srityje ar pooperacinio rando vietoje. Net jei neskauda, verta pasitikrinti, nes ankstyva konsultacija leidžia ramiai įvertinti riziką ir suplanuoti tinkamą gydymą.
Artimiausiu metu pas gydytoją reikėtų registruotis, jei išvarža didėja, pradeda skaudėti, trukdo judėti, dirbti ar sportuoti, dažniau išlenda, sunkiau sugrįžta atgal, atsiranda virškinimo sutrikimų ar pilvo pūtimas. Taip pat pasitarkite su gydytoju, jei planuojate nėštumą, sunkų fizinį darbą ar intensyvų sportą ir jau turite išvaržą.
Skubios medicinos pagalbos reikia nedelsiant, jei:
- Išvarža staiga tapo labai skausminga.
- Iškilimas kietas, įtemptas ir nebegrįžta atgal.
- Oda virš išvaržos paraudo, pamėlo arba patino.
- Atsirado pykinimas, vėmimas, stiprus pilvo pūtimas.
- Nepraeina dujos ar išmatos.
- Pakilo temperatūra, atsirado silpnumas, šaltas prakaitas, alpimo jausmas.
Tokie požymiai gali reikšti įstrigusią arba stranguliuotą išvaržą. Tai nėra situacija, kurią saugu stebėti namuose. Kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo didesnė tikimybė išvengti žarnų pažeidimo ir kitų sunkių komplikacijų.
