Intramuralinė mioma
Intramuralinė mioma yra gerybinis gimdos raumeninės sienelės navikas, dažniausiai pasireiškiantis vaisingo amžiaus moterims. Nors šie dariniai nėra piktybiniai, jie gali sukelti įvairių simptomų, pradedant sunkiais mėnesiniais, baigiant skausmu ir nevaisingumu. Laiku pastebėta ir tinkamai gydoma intramuralinė mioma dažnai leidžia moterims išlaikyti gerą gyvenimo kokybę ir reprodukcinę sveikatą.
Intramuralinė mioma yra gimdos miomos tipas, kuris vystosi gimdos raumeninės sienelės storyje. Skirtingai nuo submukozinių (po gleivine) ar subserozinių (išoriniame paviršiuje) miomų, šis tipas auga tiesiog miometriumo viduje. Dėl šios padėties intramuralinės miomos gali išplėsti gimdos ertmę, sukelti spaudimą aplinkiniams organams ir trikdyti normalų menstruacinį ciklą. Jos sudaro apie 70-80% visų gimdos miomų. Liga dažniausiai nustatoma moterims nuo 30 iki 50 metų amžiaus, nors gali pasireikšti ir jaunesnėms.
- Gausios ir užsitęsusios mėnesinės (menoragija)
- Kruvinos išskyros tarp mėnesinių
- Pilvo apačios arba nugaros skausmai
- Spaudimo jausmas šlapimo pūslėje, dėl kurio padažnėja šlapinimasis
- Dubens skausmas arba sunkumo jausmas
- Skausmas lytinių santykių metu (dispareunija)
- Vidurių užkietėjimas dėl tiesiosios žarnos spaudimo
- Nevaisingumas arba pasikartojantys persileidimai
Tiksli intramuralinės miomos priežastis nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad pagrindinį vaidmenį vaidina hormoniniai, genetiniai ir aplinkos veiksniai. Estrogeno ir progesterono poveikis skatina miomų augimą, todėl jos dažniau pasireiškia vaisingo amžiaus moterims ir gali sumažėti po menopauzės. Rizikos veiksniai apima šeiminę anamnezę (miomos motinai ar seserims), nutukimą, aukštą kraujospūdį, mitybą, turtingą raudona mėsa, bei vitaminų D trūkumą. Juodaodės rasinės kilmės moterims miomos pasireiškia dažniau ir yra sunkesnės.
Intramuralinė mioma dažnai nustatoma atsitiktinai, atliekant ginekologinį tyrimą arba dubens echoskopiją. Pagrindinis diagnostikos metodas yra ultragarsinis tyrimas - per makštį arba per pilvą. Ultragarsas padeda įvertinti miomų dydį, skaičių ir vietą gimdos sienelėje. Tais atvejais, kai reikia tikslesnės informacijos, gali būti atliekama magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba histeroskopija - procedūra, kurios metu į gimdos ertmę įvedamas plonas vamzdelis su kamera. Šie tyrimai taip pat padeda atskirti miomas nuo kitų dubens organų darinių.
Gydymas priklauso nuo simptomų, moters amžiaus, noro turėti vaikų ir miomos dydžio. Jei simptomų nėra ar jie lengvi, dažnai rekomenduojama stebėsena - reguliarūs ultragarsiniai tyrimai kas 6-12 mėnesių. Medicininis gydymas apima nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU) skausmui malšinti, hormonines tabletes, hormonines spirales arba gonadotropiną atpalaiduojančių hormonų agonistus, kurie laikinai sumažina miomą. Chirurginiai sprendimai apima miomektomiją (miomos pašalinimas, išsaugant gimdą) arba histerektomiją (visos gimdos pašalinimas). Taip pat taikomos minimaliai invazinės procedūros, pavyzdžiui, gimdos arterijų embolizacija ar fokusuotas ultragarsas. Gydytojas parenka geriausią variantą individualiai.
Nedelsdama kreipkitės į ginekologą, jei pastebite labai gausias mėnesines, kurios trukdo kasdienei veiklai, staigų pilvo apačios skausmą, kraujavimą po menopauzės arba sunkumus pastojant. Taip pat verta apsilankyti, jei jaučiate nuolatinį spaudimą dubenyje, skausmą lytinių santykių metu arba pastebėjote pakitimus šlapinimosi įpročiuose. Ankstyvas nustatymas leidžia lengviau kontroliuoti simptomus ir išvengti komplikacijų, tokių kaip anemija ar vaisingumo sutrikimai. Jei turite miomų rizikos veiksnių ar šeiminę anamnezę, reguliarios patikros yra ypač svarbios.
