Inkliuzinių kūnelių miozitas
Inkliuzinių kūnelių miozitas yra lėtinė uždegiminė raumenų liga, kuri dažniausiai vystosi lėtai ir ilgą laiką gali būti painiojama su įprastu silpnumu ar senėjimu. Ji svarbi todėl, kad palaipsniui silpnina rankų ir kojų raumenis, apsunkina vaikščiojimą, atsistojimą, daiktų suėmimą ir kartais rijimą. Nors liga paprastai neatsiranda staiga, ankstyvas atpažinimas padeda geriau planuoti gydymą, reabilitaciją ir kasdienę pagalbą.
Inkliuzinių kūnelių miozitas yra įgyta raumenų liga, kuriai būdingas lėtinis raumenų uždegimas ir pačių raumeninių skaidulų pažeidimas. Sergant šia liga raumenyse kaupiasi pakitę baltymai ir atsiranda mikroskopinių darinių, vadinamų inkliuziniais kūneliais. Dėl to raumenų skaidulos pamažu nyksta, silpnėja ir nebeatsistato taip, kaip turėtų.
Dažniausiai pažeidžiami šlaunų priekiniai raumenys, padedantys ištiesti kelius, taip pat dilbių ir plaštakų raumenys, ypač atsakingi už pirštų lenkimą. Todėl žmogui gali būti sunku lipti laiptais, atsistoti nuo žemos kėdės, nešti pirkinius, atsukti dangtelį ar tvirtai suimti smulkius daiktus.
Liga dažniausiai prasideda vyresniame amžiuje, neretai po 50 metų. Ji progresuoja lėtai, per metus, o ne per dienas ar savaites. Inkliuzinių kūnelių miozitas nėra užkrečiamas ir jo nereikėtų laikyti paprastu fizinio aktyvumo trūkumu.
- Lėtai stiprėjantis kojų silpnumas, ypač šlaunyse.
- Sunkumas lipant laiptais, stojantis nuo kėdės ar išlipant iš automobilio.
- Dažnesni suklupimai, nestabilumas, kritimai.
- Plaštakų ir pirštų silpnumas, sunkesnis daiktų suėmimas.
- Raumenų nykimas, ypač šlaunyse, dilbiuose ar plaštakose.
- Rijimo sutrikimai, springimas valgant ar geriant.
- Nuovargis po įprastos veiklos.
- Nevienodas raumenų silpnumas abiejose kūno pusėse.
- Sumažėjusi ištvermė vaikštant ilgesnį atstumą.
Tiksli priežastis nėra iki galo aiški. Manoma, kad ligai svarbūs du procesai: imuninės sistemos sukeltas raumenų uždegimas ir su amžiumi susijęs pakitusių baltymų kaupimasis raumenų ląstelėse. Dėl šių pokyčių raumenys pamažu praranda jėgą.
Riziką didina vyresnis amžius, vyriška lytis ir tam tikras genetinis polinkis. Inkliuzinių kūnelių miozitas dažniau nustatomas vyresniems nei 50 metų žmonėms. Aiškaus ryšio su mityba, fiziniu darbu ar persirgtomis infekcijomis dažniausiai nenustatoma. Liga paprastai nėra paveldima tiesiogiai taip, kad būtinai sirgtų vaikai ar kiti artimi giminaičiai.
Gydytojas pirmiausia įvertina simptomų eigą, raumenų jėgą, eiseną, gebėjimą atsistoti, suimti daiktus, ištiesti kelius ir sulenkti pirštus. Labai svarbu, kad silpnumas dažnai progresuoja lėtai ir turi gana būdingą pasiskirstymą.
Diagnozei patikslinti gali būti atliekami kraujo tyrimai, įskaitant kreatinkinazės kiekį, kuris rodo raumenų pažeidimą, tačiau ne visada būna labai padidėjęs. Elektromiografija padeda įvertinti raumenų ir nervų veiklą. Magnetinio rezonanso tomografija gali parodyti, kurie raumenys yra uždegimiškai pakitę ar sunykę.
Dažnai svarbiausias tyrimas yra raumens biopsija. Jos metu paimamas mažas raumens audinio gabalėlis ir tiriamas mikroskopu. Būtent biopsija gali parodyti uždegimą, raumenų skaidulų pažeidimą ir inkliuziniams kūneliams būdingus pakitimus.
Inkliuzinių kūnelių miozitas, deja, dažnai silpnai reaguoja į įprastus imuninę sistemą slopinančius vaistus, kurie padeda sergant kai kuriomis kitomis raumenų uždegimo ligomis. Todėl gydymo tikslas yra sulėtinti funkcijos blogėjimą, išlaikyti savarankiškumą ir sumažinti komplikacijų riziką.
Svarbiausia gydymo dalis yra individualiai pritaikyta kineziterapija. Pratimai turi būti saugūs, reguliarūs, bet nealinantys. Naudingi jėgos, pusiausvyros, tempimo ir ištvermės pratimai. Ergoterapija padeda pritaikyti kasdienius veiksmus, parinkti pagalbines priemones namams, darbui ir judėjimui.
Jei atsiranda rijimo sutrikimų, gali prireikti logopedo, dietologo ar rijimo tyrimų. Kartais rekomenduojama keisti maisto konsistenciją, valgymo tempą ar laikyseną valgant. Vaistai skiriami individualiai, atsižvelgiant į simptomus, gretutines ligas ir tyrimų rezultatus.
Į gydytoją verta kreiptis, jei pastebite pamažu stiprėjantį kojų ar rankų silpnumą, dažniau griūvate, sunkiau lipate laiptais, atsistojate nuo kėdės ar nebegalite tvirtai suimti daiktų. Ypač svarbu neignoruoti simptomų, jei jie tęsiasi kelis mėnesius ir ryškėja.
Skubiau kreipkitės, jei atsiranda springimas, sunkumas nuryti maistą ar skysčius, nepaaiškinamas svorio kritimas, dažnos kvėpavimo takų infekcijos po užspringimo epizodų arba staigus funkcijos pablogėjimas. Ankstyva specialisto konsultacija padeda išvengti nereikalingo delsimo ir parinkti tinkamiausią pagalbą.
