Impetiga
Impetiga yra užkrečiama paviršinė bakterinė odos infekcija, dažniausiai pasireiškianti vaikams, tačiau ja gali susirgti ir suaugusieji. Ji paprastai atrodo kaip paraudusios dėmelės, pūslelės ar šašeliai, ypač aplink nosį, burną, ant rankų ar kojų. Nors impetiga dažniausiai nėra pavojinga, ją svarbu laiku atpažinti ir gydyti, kad infekcija neplistų kitiems žmonėms ir nesukeltų komplikacijų.
Impetiga yra paviršinių odos sluoksnių infekcija, kurią dažniausiai sukelia dvi bakterijų grupės: auksinis stafilokokas ir A grupės beta hemolizinis streptokokas. Šios bakterijos gali gyventi ant odos ar nosies gleivinėje nesukeldamos ligos, tačiau patekusios į pažeistą odą pradeda daugintis ir sukelia uždegimą.
Dažniausiai impetiga pažeidžia veidą, ypač sritį aplink nosį ir burną, taip pat rankas, kojas, kartais liemenį. Infekcija yra labai užkrečiama: bakterijos lengvai perduodamos per tiesioginį odos kontaktą, rankšluosčius, žaislus, patalynę, sporto inventorių ar kasant bėrimus ir liečiant kitas kūno vietas.
Skiriamos kelios impetigos formos. Dažniausia yra nepūslinė impetiga - ji prasideda mažomis raudonomis dėmelėmis ar pūslelėmis, kurios greitai plyšta ir pasidengia gelsvai rusvais, tarsi medaus spalvos šašais. Pūslinė impetiga dažniau pasitaiko kūdikiams ir mažiems vaikams; jai būdingos didesnės, plonesnės pūslelės, pripildytos skysčio. Retesnė ir gilesnė forma vadinama ektima - tuomet susidaro skausmingesnės opos, galinčios palikti randelius.
Svarbu suprasti, kad impetiga nėra prastos higienos ženklas. Ji gali atsirasti net ir gerai prižiūrimoje odoje, ypač jei yra įdrėskimų, vabzdžių įkandimų, egzema, vėjaraupių bėrimų ar kitų odos pažeidimų.
- Raudonos dėmelės ar mažos pūslelės ant odos, dažniausiai aplink nosį, burną, ant smakro, rankų ar kojų.
- Pūslelės greitai plyšta, o jų vietoje susiformuoja gelsvi, rusvi ar medaus spalvos šašai.
- Pažeista oda gali šlapiuoti, būti lipni, jautri ar niežėti.
- Bėrimai gali plisti į kitas kūno vietas, ypač jei vaikas ar suaugusysis juos kaso.
- Kartais padidėja netoliese esantys limfmazgiai, pavyzdžiui, kakle ar pažastyje.
- Atsiranda didesnių, minkštų pūslių, pripildytų skaidraus ar drumsto skysčio.
- Pūslės lengvai plyšta, palikdamos drėgną, paraudusį odos paviršių.
- Dažniau pažeidžiamos odos raukšlės, liemuo, sėdmenys ar kūdikių vystyklų sritis.
- Karščiavimas paprastai nebūdingas, bet gali pasireikšti, jei infekcija platesnė.
- Susidaro skausmingesnės, giliau į odą įeinančios opos.
- Šašai gali būti storesni, tamsesni, sunkiau pasišalinantys.
- Pažeidimai gyja lėčiau ir kartais gali palikti randelius.
- Dažniau pasitaiko žmonėms, kurių imuninė sistema susilpnėjusi, arba kai infekcija ilgai negydoma.
Impetigą sukelia bakterijos, kurios patenka į paviršinius odos sluoksnius. Dažniausi sukėlėjai yra auksinis stafilokokas ir A grupės streptokokas. Bakterijos gali patekti per labai mažus odos pažeidimus, kurių žmogus kartais net nepastebi: įbrėžimus, įdrėskimus, vabzdžių įkandimus, nubrozdinimus ar suskilinėjusią odą.
Riziką susirgti didina artimas kontaktas su sergančiu žmogumi. Todėl impetiga dažniau plinta vaikų darželiuose, mokyklose, sporto komandose, šeimose, kur keli vaikai dalijasi žaislais, rankšluosčiais ar patalyne. Šilta ir drėgna aplinka taip pat palanki bakterijoms daugintis, todėl impetiga dažnesnė vasarą arba keliaujant į šiltesnius kraštus.
Svarbūs rizikos veiksniai yra odos ligos, ypač atopinis dermatitas, egzema, niežai, vėjaraupiai ar kitos būklės, dėl kurių oda niežti ir yra kasoma. Kasant pažeidžiamas odos apsauginis barjeras, o bakterijos lengviau patenka į odą.
Suaugusiesiems impetiga gali pasireikšti po skutimosi mikrotraumų, sportuojant kontaktinį sportą, esant cukriniam diabetui, kraujotakos sutrikimams ar susilpnėjusiai imuninei sistemai. Taip pat svarbus bakterijų nešiojimas nosyje: kai kurie žmonės nešioja auksinį stafilokoką nosies gleivinėje ir gali pakartotinai užkrėsti savo odą arba perduoti bakterijas artimiesiems.
Impetiga nėra paveldima liga. Genetika gali turėti netiesioginės reikšmės tik tiek, kiek kai kurie žmonės turi jautresnę odą, polinkį į egzemą ar dažnesnius odos barjero pažeidimus.
Dažniausiai impetiga nustatoma apžiūrėjus odą. Gydytojas įvertina bėrimų išvaizdą, vietą, šašų pobūdį, plitimo greitį, niežėjimą, galimą kontaktą su sergančiaisiais ir kitus simptomus. Medaus spalvos šašai aplink nosį ar burną yra labai būdingas požymis.
Daugeliu atvejų papildomi tyrimai nereikalingi. Vis dėlto gydytojas gali paimti tepinėlį ar pasėlį iš žaizdelės, jei infekcija kartojasi, plinta nepaisant gydymo, yra įtariamas atsparus auksinis stafilokokas, bėrimai neįprasti arba pacientas turi susilpnėjusią imuninę sistemą. Pasėlis padeda nustatyti konkrečią bakteriją ir parinkti tinkamiausią antibiotiką.
Kraujo tyrimai paprastai neatliekami, jei liga lengva ir apsiriboja paviršine oda. Jie gali būti reikalingi, jei yra karščiavimas, ryškus bendras silpnumas, įtariamas gilesnis odos ir poodžio uždegimas ar kita komplikacija.
Kartais impetigą reikia atskirti nuo kitų odos ligų: pūslelinės, kontaktinio dermatito, atopinio dermatito paūmėjimo, grybelinės infekcijos, vėjaraupių, alerginės reakcijos ar vabzdžių įkandimų. Jei bėrimai kartojasi ar atrodo neįprastai, gali būti rekomenduota dermatologo konsultacija.
Impetigos gydymo tikslai yra sunaikinti bakterijas, sustabdyti plitimą, sumažinti užkrečiamumą ir padėti odai greičiau sugyti. Gydymo pasirinkimas priklauso nuo bėrimų skaičiaus, jų išplitimo, paciento amžiaus ir bendros būklės.
Jei impetiga nedidelė ir pažeidimų nedaug, dažnai pakanka vietinio gydymo antibiotikų tepalu ar kremu. Gydytojas gali skirti mupirocino ar fuzido rūgšties preparatų. Jie tepami ant švarios pažeistos odos tiek kartų ir tiek dienų, kiek nurodyta. Labai svarbu nenutraukti gydymo per anksti, net jei oda atrodo geriau.
Prieš tepant vaistą, šašus galima švelniai suminkštinti šiltu vandeniu ar drėgnu kompresu. Jų nereikėtų plėšti jėga, nes taip galima pažeisti odą ir paskleisti bakterijas. Po procedūros būtina kruopščiai nusiplauti rankas.
Jei bėrimų daug, jie greitai plinta, pažeistos kelios kūno sritys, yra pūslinė forma, karščiavimas ar įtariama gilesnė infekcija, gali prireikti geriamųjų antibiotikų. Konkretų vaistą parenka gydytojas, atsižvelgdamas į tikėtiną sukėlėją, vietinį bakterijų atsparumą, alergijas ir paciento amžių.
Namuose labai svarbios higienos priemonės. Reikėtų trumpai nukirpti nagus, vengti kasymo, dažnai plauti rankas, naudoti atskirą rankšluostį, kasdien keisti pagalvės užvalkalą ar rankšluostį, skalbti drabužius ir patalynę aukštesnėje temperatūroje. Žaizdeles galima pridengti švariu tvarsčiu, ypač jei vaikas eina į kolektyvą ar linkęs kasytis.
Vaikas paprastai gali grįžti į darželį ar mokyklą, kai nuo antibiotikų vartojimo pradžios praėjo bent 24 valandos ir bėrimai yra pridengti arba nebešlapiuoja. Vis dėlto konkrečias rekomendacijas geriausia aptarti su gydytoju, nes jos priklauso nuo ligos išplitimo.
Nerekomenduojama savarankiškai naudoti hormoninių tepalų, dezinfekantų dideliais kiekiais ar likusių antibiotikų iš ankstesnio gydymo. Netinkamas gydymas gali sudirginti odą, užmaskuoti ligą arba skatinti bakterijų atsparumą.
Į gydytoją verta kreiptis visada, jei įtariate impetigą vaikui, ypač jei bėrimai plinta, šlapiuoja ar atsirado ant veido. Ankstyvas gydymas sumažina užkrečiamumą ir padeda išvengti komplikacijų.
Skubiau kreipkitės į gydytoją, jei:
- bėrimai sparčiai didėja arba atsiranda daug naujų židinių;
- oda aplink pažeidimą tampa labai paraudusi, karšta, patinusi ar skausminga;
- atsiranda karščiavimas, šaltkrėtis, vangumas ar ryškus silpnumas;
- bėrimai yra prie akių, ant akių vokų ar labai arti nosies gleivinės;
- serga kūdikis, ypač jaunesnis nei 3 mėnesių;
- žmogus turi cukrinį diabetą, imuninės sistemos sutrikimų ar vartoja imunitetą slopinančius vaistus;
- po 48-72 valandų gydymo nėra jokio pagerėjimo arba būklė blogėja;
- impetiga kartojasi kelis kartus per metus;
- atsiranda tamsus šlapimas, tinimai, padidėjęs kraujospūdis ar kiti neįprasti simptomai po streptokokinės infekcijos.
Nors komplikacijos retos, negydoma impetiga gali išplisti į gilesnius audinius ir sukelti celiulitą, limfmazgių uždegimą ar, labai retai, inkstų uždegimą po streptokokinės infekcijos. Todėl geriau pasitarti su gydytoju anksčiau, ypač jei abejojate diagnoze ar gydymo eiga.
