Hiperaktyvumo sutrikimas
Hiperaktyvumo sutrikimas - tai neurologinės raidos būklė, kuri paveikia žmogaus gebėjimą išlaikyti dėmesį, kontroliuoti impulsus ir reguliuoti aktyvumo lygį. Nors dažniausiai pradedama kalbėti apie vaikus, ši būklė išlieka ir suaugusiesiems, tik gali pasireikšti švelnesniais ar kitokiais simptomais. Svarbiausia žinoti, kad tai nėra tingėjimas ar auklėjimo trūkumas - tai reali, moksliškai pripažinta būklė, kuriai būdingi specifiniai smegenų veiklos ypatumai.
Hiperaktyvumo sutrikimas (taip pat žinomas kaip dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas, ADHD) yra neurologinės raidos sutrikimas, kurį lemia smegenų chemijos ir struktūros skirtumai. Tai paveikia smegenų sritis atsakingas už dėmesį, impulsų kontrolę ir veiklos planavimą. Žmonės, turintys šį sutrikimą, dažnai patiria sunkumų organizuodami kasdienes užduotis, išlikdami susikaupę ilgesnį laiką arba sėdėdami ramiai. Svarbu pabrėžti, kad hiperaktyvumo sutrikimas nėra psichikos liga ar charakterio trūkumas, o kitaip veikianti smegenų sistema, kuri gali būti sėkmingai valdoma taikant tinkamus metodus.
- Dažnai daromos neatsargios klaidos mokykloje ar darbe
- Sunkumai išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidimus
- Atrodo, kad neklauso, kai su juo kalbama tiesiogiai
- Dažnai pameta reikalingus daiktus (pvz., raktus, telefoną)
- Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių
- Užmiršta kasdienes veiklas (pvz., pamiršta atlikti namų darbus)
- Nuolatinis nerimastingumas, rankų ar kojų judinimas sėdint
- Sunkumai išsėdėti vietoje, ypač ramiose situacijose
- Negebėjimas tyliai užsiimti laisvalaikio veikla
- Nuolatinis judėjimas, tarsi „varomas variklio“
- Kalbėjimas be perstojo, atsakymai prieš išklausant klausimą iki galo
- Sunkumai laukti savo eilės, dažnas kitų pertraukinėjimas
Tiksli hiperaktyvumo sutrikimo priežastis nėra žinoma, tačiau tyrimai rodo, kad pagrindinį vaidmenį vaidina genetiniai veiksniai. Jei tėvai ar broliai/seserys turi šį sutrikimą, tikimybė susirgti yra didesnė. Smegenų vystymuisi įtakos gali turėti ir aplinkos veiksniai, tokie kaip priešlaikinis gimimas, mažas gimimo svoris, rūkymas ar alkoholio vartojimas nėštumo metu. Kai kurie tyrimai taip pat sieja sutrikimą su smegenų cheminės medžiagos - dopamino - lygio reguliavimo pokyčiais. Svarbu paminėti, kad tokie veiksniai kaip per didelis cukraus vartojimas, televizoriaus žiūrėjimas ar netinkamas auklėjimas nėra tiesioginės priežastys.
Hiperaktyvumo sutrikimo diagnozė nustatoma remiantis išsamiu klinikiniu vertinimu, kurį atlieka gydytojas psichiatras arba neurologas (vaikams - vaikų psichiatras). Nėra vieno kraujo tyrimo ar smegenų skenavimo, kuris patvirtintų sutrikimą. Diagnostikos procesas apima pokalbį su pacientu ir jo artimaisiais, elgesio vertinimo skalės (pvz., SNAP-IV, Conners klausimynai) užpildymą, o kartais - ir mokyklos ar darbo aplinkos stebėjimą. Gydytojas taip pat patikrina, ar simptomai nėra sukelti kitų sutrikimų (pvz., nerimo, miego problemų ar skydliaukės ligų). Diagnozė dažniausiai nustatoma, kai simptomai pastebimi iki 12 metų amžiaus ir trukdo kasdienei veiklai.
Hiperaktyvumo sutrikimo gydymas dažniausiai yra kompleksinis ir apima tiek medikamentinį, tiek nemedikamentinį poveikį. Vaistai (pvz., metilfenidatas ar amfetamino dariniai) padeda subalansuoti smegenų cheminių medžiagų kiekį, taip pagerindami dėmesį ir mažindami impulsyvumą. Nemedikamentiniai metodai, tokie kaip elgesio terapija, kognityvinė elgesio terapija (CBT), socialinių įgūdžių mokymas ar tėvų mokymai (vaikų atveju), padeda įgyti praktinių strategijų kasdieniam gyvenimui. Itin svarbus gyvenimo būdo reguliavimas - tinkamas miegas, subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir laiko planavimo įgūdžiai. Be gydytojo priežiūros nerekomenduojama nutraukti gydymo.
Kreiptis į gydytoją verta, jei simptomai pradeda reikšmingai trukdyti kasdieniam gyvenimui - pablogėja mokymosi rezultatai, sutrinka santykiai šeimoje ar darbe, dažnai kyla konfliktų dėl neapdairumo ar impulsyvumo. Taip pat svarbu kreiptis, jei pastebite, kad vaikas negali sėdėti vietoje, nuolat blaškosi, pamokose nesugeba susikaupti, o mokytojai skundžiasi dėl elgesio. Skubaus kreipimosi nereikia, tačiau ilgalaikiai neišspręsti simptomai gali sukelti antrines problemas, tokias kaip žema savivertė, nerimas ar depresija. Geriausia pradėti nuo šeimos gydytojo arba tiesiogiai kreiptis į psichikos sveikatos specialistą.
