Hebefrenine šizofrenija
Hebefrenine šizofrenija, dar vadinama dezorganizuota šizofrenija, yra viena iš šizofrenijos formų, kuriai būdingi ryškūs mąstymo, kalbos ir elgesio sutrikimai. Ši liga dažniausiai prasideda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje ir gali reikšmingai paveikti žmogaus socialinį gyvenimą bei gebėjimą savarankiškai funkcionuoti.
Hebefrenine šizofrenija (F20.1 pagal TLK-10) yra šizofrenijos potipis, kuriam būdingas dezorganizuotas mąstymas, kalbos ir emocijų sutrikimai. Sergantysis gali kalbėti nerišliai, vartoti žodžius be loginio ryšio, rodyti netinkamas emocijas (pvz., juoktis liūdnose situacijose) arba visiškai jų nerodyti. Dažnai stebimas keistas, neprognozuojamas elgesys, socialinė izoliacija ir sumažėjęs dėmesys asmens higienai. Skirtingai nuo paranoidinės šizofrenijos, hebefreninei formai būdingi ne sisteminiai kliedesiai ar haliucinacijos, o ryškus mąstymo ir valios sutrikimas.
- Dezorganizuota, nerišli kalba (žodžių salotos, temų šuoliavimas)
- Netinkamas arba išsilyginęs emocinis atsakas (afektas)
- Keistas, neprognozuojamas arba vaikiškas elgesys
- Socialinė izoliacija ir atsiskyrimas nuo artimųjų
- Sumažėjęs rūpinimasis asmens higiena ir išvaizda
- Apatija, motyvacijos stoka
- Neprotingi arba impulsyvūs veiksmai
- Kliedesiai (dažniausiai fragmentiški, ne sisteminiai)
- Haliucinacijos (rečiau nei kitų formų šizofrenijos)
- Kognityviniai sutrikimai (dėmesio, atminties problemos)
Tiksli hebefreninės šizofrenijos priežastis nėra žinoma, tačiau manoma, kad ją lemia genetinės, biologinės ir aplinkos veiksnių sąveika. Didžiausią riziką turi žmonės, kurių pirmos eilės giminaičiai serga šizofrenija. Riziką didina ir komplikacijos nėštumo ar gimdymo metu (pvz., deguonies trūkumas), psichoaktyvių medžiagų vartojimas paauglystėje, ypač kanapių, taip pat socialinis stresas ar trauma. Smegenų cheminės pusiausvyros sutrikimai (dopamino ir glutamato sistemos) taip pat vaidina svarbų vaidmenį.
Hebefreninės šizofrenijos diagnozė nustatoma remiantis klinikiniu psichiatro įvertinimu. Gydytojas atlieka išsamų pokalbį, vertina simptomų trukmę (bent mėnesį) ir jų įtaką kasdieniam gyvenimui. Atliekami laboratoriniai tyrimai (kraujo, šlapimo) siekiant atmesti kitas ligas ar medžiagų vartojimą. Gali būti taikomas smegenų vaizdinimas (KT arba MRT), kad būtų pašalintos struktūrinės smegenų patologijos. Diagnozę patvirtina simptomai: ryškus mąstymo suardymas, netinkamas afektas ir keistas elgesys be vyraujančių kliedesių ar haliucinacijų.
Hebefreninės šizofrenijos gydymas yra kompleksinis ir ilgalaikis. Pagrindiniai vaistai yra antipsichotikai (neuroleptikai), kurie padeda sumažinti psichozės simptomus. Gydymą dažnai papildo psichosocialinė terapija - kognityvinė-elgesio terapija, socialinių įgūdžių mokymas, užimtumo terapija. Labai svarbu šeimos palaikymas ir psichosocialinė reabilitacija, padedanti grįžti į visuomeninį gyvenimą. Sunkesniais atvejais gali prireikti stacionarinio gydymo, kad būtų stabilizuota būklė. Vartojant vaistus, būtina reguliari psichiatro priežiūra dėl šalutinių poveikių ir simptomų atsinaujinimo prevencijos.
Į gydytoją būtina kreiptis, jei pastebite staigius mąstymo, kalbos ar elgesio pokyčius: žmogus pradeda kalbėti nerišliai, tampa neįprastai aktyvus ar apatiškas, nebesirūpina savimi arba išsako keistas mintis. Ypač svarbu reaguoti, jei anksčiau buvo šizofrenijos epizodų arba giminaičių psichozinių ligų. Skubios pagalbos reikia, jei kyla grėsmė sau ar kitiems - agresyvus elgesys, mintys pakenkti sau, arba visiškas nesugebėjimas pasirūpinti pagrindiniais poreikiais (maistas, vanduo, pavojingos aplinkybės).
