Grybelinis keratitas
Grybelinis keratitas yra rimta ragenos infekcija, kuri gali greitai pabloginti regėjimą ir, negydoma, palikti negrįžtamų randų. Ši liga dažniausiai prasideda po akies sužalojimo, ypač augaline medžiaga, arba netinkamai naudojant kontaktinius lęšius. Ankstyvas atpažinimas ir skubus gydymas yra svarbiausi dalykai, padedantys išsaugoti akį ir regėjimą.
Grybelinis keratitas yra ragenos, skaidraus priekinio akies paviršiaus, uždegimas ir infekcija, kurią sukelia grybeliai. Ragena veikia kaip akies langas: ji praleidžia šviesą ir padeda ją tiksliai sufokusuoti į tinklainę. Kai ragena pažeidžiama infekcijos, ji gali drumstėti, tinti, opėti ir randėti, todėl regėjimas tampa neryškus arba labai susilpnėja.
Ši liga skiriasi nuo bakterinio ar virusinio keratito, nes grybeliai dažnai auga lėčiau, tačiau giliau įsiskverbia į ragenos audinius. Dėl to simptomai kartais pradžioje atrodo ne tokie dramatiški, bet infekcija gali būti labai atkakli. Grybelinis keratitas ypač pavojingas todėl, kad grybelio hifai arba mielinės formos gali plisti ragenos stromos sluoksniuose, sukelti gilią opą, pūlinį, ragenos suplonėjimą ar net perforaciją.
Dažniausi sukėlėjai priklauso Fusarium, Aspergillus ir Candida gentims. Fusarium ir Aspergillus dažniau siejami su akies trauma dirvožemiu, šakomis, šiaudais ar kitomis augalinėmis dalelėmis. Candida dažniau pasitaiko žmonėms, kurių akių paviršius jau yra pažeistas, po akių operacijų, ilgai vartojant kortikosteroidų lašus arba esant susilpnėjusiam imunitetui.
Grybelinis keratitas nėra paprastas akies paraudimas. Tai būklė, kurią turi įvertinti akių gydytojas, nes įprasti antibakteriniai lašai grybelio neveikia, o netinkamas gydymas gali uždelsti tikrąją pagalbą.
- Akies paraudimas, dažniausiai vienoje akyje.
- Svetimkūnio, smėlio ar įbrėžimo pojūtis akyje.
- Ašarojimas, deginimas, perštėjimas.
- Padidėjęs jautrumas šviesai, noras primerkti akį.
- Neryškus matymas arba regėjimo kokybės svyravimas.
- Nedidelis arba vidutinio stiprumo skausmas, kuris ne visada atitinka ragenos pažeidimo mastą.
- Stiprėjantis akies skausmas ir ryškus šviesos baimės pojūtis.
- Matoma balzgana, pilkšva ar gelsva dėmė ragenoje.
- Pūlingos ar gleivingos išskyros iš akies.
- Ryškiai pablogėjęs regėjimas, tarsi žiūrint pro rūką.
- Voko patinimas, sunkumas atmerkti akį.
- Ragenos opa, kurios kraštai gali būti nelygūs, plunksniški ar tarsi išsišakoję.
- Maži aplinkiniai infiltratai, kartais vadinami palydoviniais židiniais.
- Uždegiminis skystis priekinėje akies kameroje, vadinamas hipopionu.
- Ragenos infiltratas, dažnai pilkšvas, sausokos išvaizdos.
- Ragenos epitelio defektas arba opa.
- Gilus stromos pažeidimas, edema, ragenos suplonėjimas.
- Nelygūs, pūkuoti infiltrato kraštai, būdingi kai kurioms grybelinėms infekcijoms.
- Priekinės akies dalies uždegimas, kartais padidėjęs akispūdis.
- Sunkiais atvejais - ragenos perforacijos grėsmė.
Grybelinis keratitas išsivysto tada, kai grybeliai patenka į rageną ir įsitvirtina jos audiniuose. Sveika ragena turi stiprią apsauginę dangą, todėl infekcijai paprastai reikia vartų - mikroįbrėžimo, traumos, sausumo, ankstesnės ligos ar netinkamo kontaktinių lęšių naudojimo.
Dažniausia priežastis daugelyje pasaulio regionų yra akies trauma organine medžiaga. Tai gali būti šakelė, medis, šiaudas, grūdas, augalo lapas, žemė ar dulkės. Tokios traumos būdingos dirbant sode, žemės ūkyje, miške, statybose ar tvarkant augalus. Net nedidelis įbrėžimas gali tapti infekcijos pradžia, jei į rageną patenka grybelio sporų.
Svarbūs rizikos veiksniai yra kontaktiniai lęšiai. Rizika didėja, jei lęšiai nešiojami per ilgai, su jais miegama, naudojamas pasenęs arba netinkamas tirpalas, lęšiai skalaujami vandeniu, laikymo dėklas retai keičiamas, o rankos prieš liečiant lęšius nėra kruopščiai nuplaunamos. Nors kontaktinių lęšių nešiotojams dažnesnis bakterinis keratitas, grybelinis keratitas taip pat galimas ir gali būti labai sunkus.
Kita svarbi priežastis - ilgalaikis arba netinkamas kortikosteroidų akių lašų vartojimas. Kortikosteroidai mažina uždegimą, bet kartu slopina vietinį imuninį atsaką ir gali leisti grybeliui plisti giliau. Todėl akių lašų su steroidais negalima vartoti savarankiškai, ypač kai yra ragenos opa ar neaiški infekcija.
Riziką didina ir lėtinės akių paviršiaus ligos: sausų akių sindromas, ragenos jautrumo sumažėjimas, vokų padėties sutrikimai, neužsimerkianti akis, ankstesnės ragenos opos, poherpetiniai ragenos randai. Grybelinis keratitas taip pat dažniau pasitaiko po akių operacijų, ragenos transplantacijos, traumų, esant cukriniam diabetui, imunosupresijai, onkologinėms ligoms ar vartojant vaistus, silpninančius imunitetą.
Grybelinis keratitas diagnozuojamas remiantis simptomais, rizikos veiksniais, akies apžiūra ir laboratoriniais tyrimais. Gydytojas pirmiausia klausia, kada prasidėjo skausmas ar paraudimas, ar buvo akies trauma, ar žmogus nešioja kontaktinius lęšius, ar vartojo antibiotikų ar kortikosteroidų lašus, ar buvo ankstesnių akių ligų.
Pagrindinis tyrimas yra apžiūra plyšine lempa. Tai mikroskopas su stipriu šviesos šaltiniu, leidžiantis įvertinti ragenos sluoksnius, opos dydį, gylį, infiltrato pobūdį, priekinės akies kameros uždegimą ir galimą ragenos suplonėjimą. Gydytojas dažnai naudoja fluoresceino dažą, kuris parodo ragenos epitelio defektą ir padeda tiksliai įvertinti opos ribas.
Kadangi skirtingų rūšių keratitas gali atrodyti panašiai, vien iš išvaizdos diagnozė ne visada patikima. Todėl esant įtarimui atliekamas ragenos nuograndų tyrimas. Vietiškai nuskausminus akį, nuo opos krašto ir dugno paimama nedidelė medžiagos dalis. Ji tiriama mikroskopu, dažoma specialiais metodais, pavyzdžiui, kalio hidroksido preparatu, Gramo dažymu, Giemsa ar kitais dažais, ir sėjama į mitybines terpes.
Pasėlis padeda nustatyti konkretų grybelį ir parinkti tinkamiausią gydymą, tačiau rezultatai gali užtrukti kelias dienas ar ilgiau. Kai kuriais atvejais naudojami greitesni metodai: polimerazės grandininė reakcija, konfokalinė ragenos mikroskopija, leidžianti pamatyti grybelio struktūras gyvoje ragenoje, arba priekinio segmento optinė koherentinė tomografija, padedanti įvertinti pažeidimo gylį.
Jei ragena labai drumsta arba įtariama, kad uždegimas plinta giliau, gali būti atliekamas akies ultragarsinis tyrimas. Gydytojas taip pat vertina regėjimo aštrumą, akispūdį ir bendrą akies būklę. Svarbu suprasti, kad gydymas dažnai pradedamas nelaukiant galutinių pasėlio rezultatų, jei klinikinis vaizdas kelia didelį įtarimą.
Grybelinis keratitas gydomas skubiai ir nuosekliai. Gydymo tikslai yra sustabdyti grybelio augimą, sumažinti uždegimą, apsaugoti rageną nuo prakiurimo ir kiek įmanoma išsaugoti regėjimą. Dažniausiai gydymas trunka ilgiau nei sergant bakteriniu keratitu - nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo infekcijos gylio ir sukėlėjo.
Pagrindas yra priešgrybeliniai akių lašai. Daugelyje atvejų pirmo pasirinkimo vaistas siūliniams grybeliams, tokiems kaip Fusarium ar Aspergillus, yra natamicino akių lašai. Kai įtariami arba patvirtinami mieliniai grybeliai, pavyzdžiui, Candida, gali būti skiriamas amfotericinas B. Vorikonazolas gali būti vartojamas lašų forma, injekcijomis į akies audinius ar per burną, ypač kai infekcija gili, atspari ar apima platesnius ragenos sluoksnius. Konkretų vaistą ir jo dažnį parenka akių gydytojas.
Pradžioje lašai dažnai lašinami labai dažnai, kartais kas valandą, taip pat naktį. Vėliau, gerėjant būklei, lašinimo dažnis mažinamas. Svarbu nenutraukti gydymo vos pajutus pagerėjimą, nes grybelis gali išlikti ragenos audiniuose ir vėl suaktyvėti.
Papildomai gali būti skiriami vyzdį plečiantys lašai, mažinantys skausmingą rainelės spazmą ir uždegimo komplikacijas. Jei yra padidėjęs akispūdis, gydytojas paskiria jį mažinančius vaistus. Skausmui malšinti gali būti rekomenduojami geriamieji vaistai nuo skausmo. Kontaktiniai lęšiai gydymo metu draudžiami.
Kortikosteroidų lašai sergant grybeliniu keratitu yra labai atsargiai vertinami. Ankstyvoje ar aktyvioje infekcijos fazėje jie gali pabloginti ligą, todėl be akių gydytojo nurodymo jų vartoti negalima. Kai infekcija jau kontroliuojama, o uždegimas kelia randėjimo riziką, gydytojas kai kuriais atvejais gali svarstyti steroidus, bet tik labai atidžiai stebėdamas.
Kartais atliekamos procedūros: ragenos paviršiaus nuvalymas, pažeisto audinio pašalinimas, priešgrybelinių vaistų suleidimas į rageną ar priekinę akies kamerą. Jei opa gilėja, ragena plonėja arba atsiranda perforacijos grėsmė, gali prireikti ragenos transplantacijos, vadinamos terapine keratoplastika. Net ir po operacijos priešgrybelinis gydymas tęsiamas, nes svarbu užkirsti kelią infekcijos atsinaujinimui.
Gydymo sėkmė labai priklauso nuo ankstyvo kreipimosi, sukėlėjo rūšies, opos dydžio, pažeidimo gylio ir to, ar žmogus tiksliai laikosi gydymo plano. Regėjimas gali visiškai atsistatyti, jei infekcija paviršinė ir pradėta gydyti anksti. Vis dėlto gilesnės opos gali palikti ragenos randą, dėl kurio vėliau gali prireikti regėjimą gerinančių priemonių ar ragenos transplantacijos.
Į gydytoją reikia kreiptis kuo greičiau, jei akis paraudo, skauda, ašaroja, tapo jautri šviesai arba regėjimas pablogėjo po akies sužalojimo, ypač augalu, šaka, žeme ar dulkėmis. Taip pat nedelskite, jei nešiojate kontaktinius lęšius ir atsirado akies skausmas, neryškus matymas ar pūlingos išskyros.
Skubios pagalbos reikia, jei matote baltą ar pilką dėmę ant ragenos, regėjimas greitai blogėja, skausmas stiprėja, negalite atmerkti akies, akis labai jautri šviesai arba jau buvo diagnozuota ragenos opa. Tokiais atvejais laukti kelias dienas pavojinga.
Nereikėtų savarankiškai pradėti vartoti likusių antibiotikų ar kortikosteroidų akių lašų. Ypač pavojingi steroidiniai lašai, nes jie gali paslėpti simptomus ir sudaryti sąlygas grybeliui plisti. Jei į akį pateko augalinės medžiagos ar nešvarumų, akį galima atsargiai praplauti švariu vandeniu ar steriliu fiziologiniu tirpalu, bet po to vis tiek būtina gydytojo apžiūra.
Kol laukiate apžiūros, nenešiokite kontaktinių lęšių, nespauskite ir netrinkite akies, nenaudokite akių makiažo. Jei turite kontaktinius lęšius, jų dėklą ir tirpalą verta pasiimti į konsultaciją - kartais jie padeda nustatyti infekcijos šaltinį.
