Gomurio vėžys
Gomurio vėžys yra piktybinis navikas, atsirandantis gomurio gleivinėje. Tai reta, bet rimta onkologinė liga, kurią svarbu anksti atpažinti: ankstyvoje stadijoje gydymas yra veiksmingesnis, o galimybė pasveikti žymiai didesnė. Laiku nediagnozuotas vėžys gali plisti į gretimus audinius ir limfmazgius.
Gomurio vėžys - tai piktybinis navikas, dažniausiai kylantis iš plokščiojo epitelio ląstelių (plokščialąstelinė karcinoma). Gomurys skirstomas į kietąjį (priekinė, kaulinė dalis) ir minkštąjį (užpakalinė, raumeninė dalis). Vėžys gali atsirasti bet kurioje šių sričių. Navikas pradžioje pažeidžia gleivinę, vėliau gali įsiskverbti į giliau esančius audinius - kaulą, raumenis, o per limfinius ir kraujagysles išplisti į kaklo limfmazgius bei kitus organus. Dėl gomurio funkcijos (dalyvavimas kalboje, rijime) liga anksti sukelia diskomfortą, todėl didelė tikimybė ją pastebėti laiku.
- Negyjanti opelė ar išopėjimas gomuryje (dažnai neskausminga)
- Gumbas, iškilimas ar sustorėjimas gomurio gleivinėje
- Kraujavimas iš burnos (ypač valgant ar valantis dantis)
- Skausmas ar diskomfortas ryjant (odinofagija)
- Sunkumas ryti net skystą maistą (disfagija)
- Nuolatinis ausies skausmas (atsirandantis dėl auglio spaudimo)
- Balso užkimimas ar pakitimas
- Padidėję kaklo limfmazgiai (dažnai nejautrūs, kieti)
- Nepaaiškinamas svorio kritimas, silpnumas
Tiksli gomurio vėžio priežastis dažnai nėra vienareikšmė, tačiau žinomi keli reikšmingi rizikos veiksniai: rūkymas (ypač tabakas, kramtomasis tabakas), per didelis alkoholio vartojimas, žmogaus papilomos viruso (HPV) infekcija (ypač HPV-16 tipas), lėtinis gomurio dirginimas dėl blogai prigludusių dantų protezų, aštrių dantų kraštų ar lėtinių uždegimų. Riziką didina ir vyresnis amžius (dažniau po 50 metų), prasta burnos higiena bei susilpnėjęs imunitetas. Nors paveldimumas retai būna tiesioginė priežastis, kai kurie genetiniai sindromai gali didinti polinkį.
Įtarus gomurio vėžį, gydytojas (otolaringologas ar burnos chirurgas) pirmiausia atlieka išsamų burnos ertmės apžiūrą, įskaitant gomurio ir ryklės palpaciją. Pagrindinis tyrimas - biopsija, kai paimamas audinio gabalėlis histologiniam ištyrimui. Vaizdiniai metodai padeda įvertinti naviko išplitimą: kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT) galvai ir kaklui, pozitronų emisijos tomografija (PET-KT), leidžianti aptikti tolimas metastazes. Kraujo tyrimai (bendrasis, naviko žymenys) gali papildyti vaizdą. Galutinė diagnozė remiasi biopsijos rezultatais ir TNM stadijos nustatymu.
Gydymo planas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į naviko stadiją, dydį, vietą ir paciento būklę. Ankstyvose stadijose dažniausiai taikoma chirurgija (naviko pašalinimas su sveikų audinių pakraščiu) arba spindulinė terapija. Vėlesnėse stadijose dažnai derinamos kelios priemonės: operacija, pooperacinė spindulinė terapija ir chemoterapija. Pastaraisiais metais vis dažniau naudojama tikslinė terapija (pvz., cetuksimabas) ir imunoterapija (pvz., pembrolizumabas), ypač jei navikas ekspresuoja atitinkamus žymenis. Reabilitacijai gali prireikti kalbos, rijimo terapijos, o esant dideliems defektams - rekonstrukcinės chirurgijos.
Nedelsdami kreipkitės į gydytoją, jei gomuryje pastebėjote: bet kokį gumbelį, iškilimą ar opelę, kuri negyja ilgiau nei dvi-tris savaites; kraujavimo pėdsakus ar nuolatinį skausmą ryjant; nepaaiškinamą kaklo patinimą; pasunkėjusį rijimą ar užkimimą. Ypač svarbu sunerimti, jei minėti simptomai atsiranda rūkant ar vartojant alkoholį. Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda kvėpavimo pasunkėjimas, gausus kraujavimas iš burnos ar labai stiprus skausmas. Ankstyva diagnostika lemia geresnę prognozę, todėl nevertėtų atidėti vizito pas gydytoją.
