Epiglotitas
Epiglotitas yra ūminis antgerklio uždegimas, galintis greitai susiaurinti kvėpavimo takus ir sukelti gyvybei pavojingą dusulį. Nors ši liga šiandien retesnė dėl skiepų nuo B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, ji vis dar pasitaiko tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Svarbiausia žinoti: staigus rijimo skausmas, seilėtekis, dusulys ar pakitęs balsas yra signalai, dėl kurių reikia skubios medicinos pagalbos.
Epiglotitas - tai antgerklio, arba epiglotio, uždegimas. Antgerklis yra nedidelė kremzlinė struktūra gerklėje, esanti virš gerklų įėjimo. Ryjant jis tarsi dangtelis uždengia kvėpavimo takus, kad maistas ir skysčiai nepatektų į trachėją.
Kai antgerklis dėl infekcijos, nudegimo, traumos ar kitos priežasties patinsta, jis gali užblokuoti oro kelią į plaučius. Dėl to epiglotitas laikomas skubia būkle. Kartais simptomai progresuoja per kelias valandas: žmogui tampa sunku ryti, kalbėti, kvėpuoti, jis gali sėdėti palinkęs į priekį, stengtis nejudėti, nes taip lengviau įkvėpti.
Epiglotitas dažniausiai pažeidžia viršutinius kvėpavimo takus - antgerklį, gerklas, aplinkinius audinius. Uždegimas gali plisti į gretimas struktūras ir sukelti ryklės ar gerklų paburkimą. Didžiausia grėsmė yra ne pats skausmas, o kvėpavimo takų susiaurėjimas. Todėl gydytojai pirmiausia vertina, ar pacientas saugiai kvėpuoja, o tik vėliau atlieka išsamesnius tyrimus.
Vaikams epiglotitas gali būti ypač pavojingas, nes jų kvėpavimo takai siauresni - net nedidelis patinimas gali reikšmingai sutrikdyti kvėpavimą. Suaugusiesiems liga kartais vystosi lėčiau ir gali priminti stiprų gerklės uždegimą, tačiau būklė taip pat gali greitai pablogėti.
- Staigus, stiprus gerklės skausmas, dažnai didesnis nei matomi gerklės pakitimai.
- Skausmingas rijimas arba negalėjimas nuryti seilių.
- Seilėtekis, ypač vaikams.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas.
- Pakitęs, prislopintas balsas, kartais apibūdinamas kaip „karštos bulvės“ balsas.
- Sunkumas kalbėti, nenoras gulėti.
- Kvėpavimo pasunkėjimas, triukšmingas įkvėpimas, švokštimas ar stridoras.
- Staigi ligos pradžia, greitas būklės blogėjimas.
- Vaikas sėdi palinkęs į priekį, kaklas gali būti ištiestas, burna pravira.
- Nerimas, baimė, irzlumas arba neįprastas vangumas.
- Atsisakymas valgyti ir gerti dėl ryjimo skausmo.
- Mėlynuojančios lūpos ar oda - labai pavojingas deguonies trūkumo požymis.
- Labai stiprus gerklės skausmas, kartais be ryškaus kosulio.
- Užkimimas, balso pakitimas, skausmas kalbant.
- Kaklo skausmas, skausmingi limfmazgiai.
- Jausmas, kad gerklėje yra kliūtis ar „užstrigęs gumulas“.
- Dusulys, kuris gali stiprėti gulint.
- Sunkėjantis kvėpavimas arba triukšmingas įkvėpimas.
- Negalėjimas nuryti seilių.
- Mėlynuojančios lūpos, veidas ar pirštai.
- Sumišimas, mieguistumas, alpimas.
- Staigus būklės pablogėjimas per trumpą laiką.
Dažniausia epiglotito priežastis yra infekcija. Istoriškai svarbiausias sukėlėjas buvo B tipo Haemophilus influenzae bakterija, vadinama Hib. Įdiegus Hib vakcinaciją, vaikų epiglotito atvejų daugelyje šalių labai sumažėjo, tačiau liga neišnyko visiškai. Epiglotitą gali sukelti ir kitos bakterijos: Streptococcus pneumoniae, A grupės streptokokai, Staphylococcus aureus, rečiau - virusai ar grybeliai, ypač žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi.
Neinfekcinės priežastys taip pat galimos. Antgerklis gali paburkti dėl karštų skysčių ar garų nudegimo, cheminių medžiagų poveikio, dūmų įkvėpimo, tiesioginės gerklės traumos, svetimkūnio, kartais - po medicininių procedūrų kvėpavimo takuose. Rūkymas ir garinimas gali dirginti gleivinę ir didinti kvėpavimo takų uždegimo riziką.
Rizikos veiksniai:
- neskiepytas arba nepilnai nuo Hib paskiepytas vaikas;
- amžius - anksčiau dažniau sirgdavo 2-7 metų vaikai, tačiau dabar epiglotitas santykinai dažniau nustatomas suaugusiesiems;
- nusilpusi imuninė sistema, pavyzdžiui, dėl chemoterapijos, ŽIV infekcijos, ilgalaikio steroidų vartojimo ar organų transplantacijos;
- lėtinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas;
- glaudus kontaktas su kvėpavimo takų infekcija sergančiais žmonėmis;
- rūkymas, alkoholio vartojimas, gleivinės dirginimas;
- ankstesnės viršutinių kvėpavimo takų operacijos ar traumos.
Epiglotitas nėra vien „stipri angina“. Sergant tonzilitu ar faringitu dažniausiai skauda gerklę, bet kvėpavimas lieka stabilus. Epiglotito metu pavojų kelia patinimas ties kvėpavimo takų įėjimu, todėl net ir iš pažiūros nedideli simptomai gali būti kliniškai reikšmingi.
Epiglotito diagnostikoje pirmas ir svarbiausias žingsnis yra kvėpavimo takų įvertinimas. Jei pacientas dūsta, negali nuryti seilių, yra labai neramus ar išsekęs, gydytojai pirmiausia užtikrina saugų kvėpavimą. Tyrimai atliekami tik tada, kai tai saugu.
Labai svarbu: įtariant epiglotitą, nereikėtų namuose ar neparuoštoje aplinkoje intensyviai apžiūrinėti gerklės, spausti liežuvio mentele, guldyti žmogaus per prievartą. Tokie veiksmai gali sustiprinti kvėpavimo takų spazmą ar pabloginti obstrukciją.
Gydytojas vertina simptomus, ligos pradžios greitį, skiepijimo istoriją, karščiavimą, kvėpavimo pobūdį, balso pakitimus ir rijimo sunkumą. Ligoninėje gali būti atliekami šie tyrimai:
- Pulso oksimetrija - deguonies įsotinimui kraujyje įvertinti.
- Kraujo tyrimai - bendras kraujo tyrimas, uždegimo rodikliai, tokie kaip CRB, kartais prokalcitoninas.
- Kraujo pasėliai - padeda nustatyti bakteriją, jei infekcija pateko į kraują.
- Gerklės ar kvėpavimo takų mėginiai - atliekami atsargiai, dažniausiai tik užtikrinus kvėpavimo takų saugumą.
- Lanksti fibrooptinė laringoskopija - plonu endoskopu apžiūrimas antgerklis ir gerklos. Tai vienas tiksliausių būdų patvirtinti epiglotitą, bet atliekamas kontroliuojamomis sąlygomis.
- Kaklo rentgenograma - šoninė nuotrauka kartais parodo būdingą padidėjusio antgerklio vaizdą, vadinamą „nykščio ženklu“, tačiau tyrimas neturi uždelsti pagalbos.
- Kompiuterinė tomografija - gali būti naudinga suaugusiesiems, kai būklė stabili ir reikia atmesti pūlinį ar kitą kaklo patologiją.
Jei kvėpavimo takai nestabilūs, diagnozė gali būti patvirtinama jau operacinėje arba intensyviosios terapijos aplinkoje, kur yra pasirengta intubacijai ar kitoms skubioms procedūroms.
Epiglotitas gydomas ligoninėje, dažnai skubios pagalbos, intensyviosios terapijos arba operacinės sąlygomis. Gydymo tikslas - apsaugoti kvėpavimo takus, sunaikinti infekciją ir sumažinti uždegimą.
Pagrindinės gydymo kryptys:
- Kvėpavimo takų užtikrinimas. Jei yra dusulys ar didelė kvėpavimo takų užsivėrimo rizika, gali prireikti intubacijos - vamzdelio įvedimo į trachėją, kad oras saugiai patektų į plaučius. Retais, labai sunkiais atvejais atliekama tracheostomija.
- Deguonies terapija. Skiriamas papildomas deguonis, stebimas kvėpavimas, pulsas, kraujospūdis ir deguonies įsotinimas.
- Intraveniniai antibiotikai. Kadangi dažna priežastis yra bakterinė infekcija, antibiotikai pradedami nedelsiant. Dažnai vartojami plataus spektro vaistai, pavyzdžiui, trečios kartos cefalosporinai; pasirinkimas koreguojamas pagal pasėlių rezultatus ir vietines rekomendacijas.
- Skysčiai į veną. Dėl skausmingo rijimo pacientas dažnai negali gerti, todėl svarbu palaikyti skysčių balansą.
- Vaistai nuo skausmo ir karščiavimo. Jie padeda sumažinti diskomfortą, bet nepakeičia pagrindinio gydymo.
- Kortikosteroidai. Kartais skiriami siekiant mažinti kvėpavimo takų paburkimą, nors jų nauda priklauso nuo konkrečios situacijos ir gydytojo sprendimo.
Pacientas paprastai stebimas tol, kol patinimas aiškiai mažėja, kvėpavimas tampa stabilus, žmogus gali ryti skysčius ir nėra komplikacijų. Antibiotikų kursas gali būti tęsiamas per burną po būklės pagerėjimo.
Po pasveikimo svarbu aptarti vakcinaciją, ypač jei epiglotitas susijęs su Hib infekcija arba jei namuose yra neskiepytų vaikų. Kai kuriais atvejais artimiems kontaktams gali būti skiriama profilaktika antibiotikais - tai sprendžia gydytojas ar visuomenės sveikatos specialistas.
Namuose epiglotitas negydomas. Garų inhaliacijos, savarankiškai vartojami antibiotikai ar gerklės purškalai negali patikimai sustabdyti kvėpavimo takų tinimo ir gali pavojingai atidėti pagalbą.
Įtariant epiglotitą, reikia veikti nedelsiant. Jei žmogui sunku kvėpuoti, jis negali nuryti seilių, sėdi palinkęs į priekį, kalba prislopintu balsu ar greitai blogėja, kvieskite greitąją medicinos pagalbą.
Skubiai kreipkitės pagalbos, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių:
- dusulys ar triukšmingas įkvėpimas;
- seilėtekis arba negalėjimas ryti;
- stiprus gerklės skausmas kartu su aukšta temperatūra;
- pakitęs, duslus balsas;
- vaikas atsisako gulėti, sėdi palinkęs į priekį, atrodo labai išsigandęs;
- mėlynuoja lūpos ar oda;
- žmogus tampa mieguistas, vangus, sumišęs;
- simptomai progresuoja per kelias valandas.
Kol laukiate pagalbos, leiskite žmogui būti tokioje padėtyje, kurioje jam lengviausia kvėpuoti. Neverskite gulėti, neduokite valgyti ar gerti, nekiškite daiktų į burną ir nebandykite apžiūrėti gerklės jėga. Ramybė ir greitas transportavimas į ligoninę yra saugiausias pasirinkimas.
Jei gerklės skausmas stiprus, bet kvėpavimas normalus, nėra seilėtekio ir būklė stabili, vis tiek verta tą pačią dieną pasitarti su gydytoju, ypač vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurių imuninė sistema nusilpusi. Epiglotitas retas, tačiau jį svarbu atpažinti anksti, nes laiku suteikta pagalba dažniausiai leidžia išvengti pavojingų komplikacijų.
