Enteropatinis artritas
Enteropatinis artritas yra sąnarių uždegimas, susijęs su žarnyno uždegiminėmis ligomis, dažniausiai Krono liga arba opiniu kolitu. Jis gali pasireikšti sąnarių skausmu, tinimu, rytiniu sustingimu, nugaros ar sėdmenų skausmu, o kartais sąnarių simptomai atsiranda net anksčiau nei žarnyno nusiskundimai. Laiku atpažintas enteropatinis artritas dažniausiai gali būti gerai kontroliuojamas, ypač kai gydymas apima ir žarnyno, ir sąnarių uždegimo valdymą.
Enteropatinis artritas priklauso spondiloartritų grupei. Tai uždegiminė reumatinė liga, kai imuninė sistema, kovodama su nuolatiniu žarnyno uždegimu, kartu sukelia uždegimą sąnariuose, sausgyslių prisitvirtinimo vietose ir kartais stubure. Dažniausiai jis siejamas su uždegiminėmis žarnyno ligomis: Krono liga ir opiniu kolitu, rečiau - su kitomis žarnyno uždegimo ar infekcijos būklėmis.
Svarbu suprasti, kad enteropatinis artritas nėra paprastas sąnarių „nusidėvėjimas“. Skirtingai nei osteoartritas, jis kyla dėl imuninės sistemos aktyvumo ir uždegimo. Todėl skausmas dažnai būna stipresnis ramybėje, rytais ar naktį, o judėjimas gali palengvinti savijautą.
Liga gali pažeisti skirtingas kūno vietas:
• periferinius sąnarius - kelius, čiurnas, pėdų, riešų ar alkūnių sąnarius;
• stuburą ir kryžkaulio-klubakaulio sąnarius - tuomet pasireiškia uždegiminis nugaros, juosmens ar sėdmenų skausmas;
• entezes - vietas, kur sausgyslės ir raiščiai tvirtinasi prie kaulo, pavyzdžiui, Achilo sausgyslės ar kulno srityje;
• pirštus - gali atsirasti vadinamasis daktilitas, kai visas pirštas patinsta ir atrodo tarsi „dešrelės“ formos.
Enteropatinis artritas gali būti aktyvus tuo pačiu metu kaip žarnyno liga, tačiau ne visada. Kai kuriems žmonėms sąnariai paūmėja kartu su viduriavimu, pilvo skausmu ar kraujavimu iš žarnyno, o kitiems sąnarių uždegimas tęsiasi net tada, kai žarnyno simptomai atrodo nurimę. Dėl šios priežasties dažnai reikia bendro gastroenterologo ir reumatologo vertinimo.
- Vieno ar kelių sąnarių skausmas, dažniausiai kelių, čiurnų, pėdų, rečiau riešų ar alkūnių srityje.
- Sąnario patinimas, šiluma, jautrumas liečiant, kartais paraudimas.
- Rytinis sustingimas, trunkantis ilgiau nei 30 minučių.
- Skausmas, kuris gali sumažėti pajudėjus ir sustiprėti ilgiau pailsėjus.
- Kintantis skausmas - vieną dieną gali skaudėti vieną sąnarį, vėliau kitą.
- Lėtinis apatinės nugaros dalies, juosmens ar sėdmenų skausmas, trunkantis ilgiau nei 3 mėnesius.
- Skausmas naktį arba anksti ryte, kartais priverčiantis atsikelti ir pajudėti.
- Rytinis stuburo sustingimas, kuris palengvėja mankštinantis.
- Sumažėjęs stuburo lankstumas, sunkumas pasilenkti ar pasisukti.
- Pakaitinis sėdmenų skausmas - tai vienoje, tai kitoje pusėje.
- Kulno skausmas, ypač ties Achilo sausgysle arba pado fascijos prisitvirtinimo vietoje.
- Skausmas lipant laiptais, bėgant ar ilgiau stovint.
- Patinęs visas rankos ar kojos pirštas - daktilitas.
- Skausmas ties sausgyslių prisitvirtinimo vietomis, net jei pats sąnarys nėra labai patinęs.
- Pilvo skausmas, spazmai, pūtimas.
- Užsitęsęs viduriavimas, gleivės ar kraujas išmatose.
- Svorio kritimas, sumažėjęs apetitas, nuovargis.
- Karščiavimas ar subfebrili temperatūra paūmėjimo metu.
- Mažakraujystės požymiai: silpnumas, dusulys krūvio metu, širdies plakimas.
- Akių uždegimas, ypač uveitas: akies paraudimas, skausmas, šviesos baimė, neryškus matymas.
- Odos bėrimai, mazginė eritema arba kiti su žarnyno uždegimu susiję odos pokyčiai.
- Burnos opelės.
- Bendras uždegiminis nuovargis, kuris nepraeina po įprasto poilsio.
Enteropatinis artritas atsiranda dėl sudėtingos žarnyno, imuninės sistemos, genetinių veiksnių ir aplinkos sąveikos. Pagrindinis mechanizmas siejamas su vadinamąja žarnyno ir sąnarių ašimi. Kai žarnyne vyksta lėtinis uždegimas, jo gleivinė tampa pralaidesnė, keičiasi mikrobiota, o imuninė sistema gali pernelyg aktyviai reaguoti ne tik žarnyne, bet ir sąnariuose.
Dažniausios su enteropatiniu artritu susijusios ligos yra:
• Krono liga;
• opinis kolitas;
• nediferencijuota uždegiminė žarnyno liga;
• rečiau - po žarnyno infekcijų išliekantis uždegiminis sąnarių pažeidimas.
Riziką didina keli veiksniai. Genetinis polinkis svarbus, ypač jei šeimoje yra spondiloartrito, psoriazės, uždegiminės žarnyno ligos ar uveito atvejų. HLA-B27 genetinis žymuo dažniau siejamas su stuburo ir kryžkaulio-klubakaulio sąnarių pažeidimu, tačiau jo nebuvimas enteropatinio artrito neatmeta.
Riziką taip pat gali didinti aktyvi arba prastai kontroliuojama uždegiminė žarnyno liga, rūkymas, persirgtos žarnyno infekcijos, ilgalaikis stresas, miego trūkumas ir bendras organizmo uždegiminis fonas. Vis dėlto svarbu pabrėžti: enteropatinis artritas nėra paciento kaltė. Tai nėra liga, kuri atsiranda vien dėl netinkamos mitybos ar fizinio aktyvumo stokos. Gyvensena gali padėti kontroliuoti simptomus, bet ji nėra vienintelė ligos priežastis.
Enteropatinio artrito diagnostika prasideda nuo išsamaus pokalbio ir apžiūros. Gydytojas klausia, kada prasidėjo sąnarių skausmai, ar yra rytinis sustingimas, ar skausmas gerėja judant, ar pasireiškia viduriavimas, kraujas išmatose, pilvo skausmas, akių uždegimai, odos bėrimai, šeiminė reumatinių ar žarnyno ligų istorija.
Apžiūros metu vertinami patinę ir skausmingi sąnariai, stuburo judrumas, kryžkaulio-klubakaulio sąnarių jautrumas, kulnų ir sausgyslių prisitvirtinimo vietų skausmingumas, pirštų patinimas.
Dažniausiai atliekami tyrimai:
• Kraujo tyrimai. Vertinamas C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, bendras kraujo tyrimas, geležies atsargos, kepenų ir inkstų funkcija. Uždegimo rodikliai gali būti padidėję, tačiau normalūs tyrimai ligos neatmeta.
• Imunologiniai ir genetiniai tyrimai. HLA-B27 gali padėti įvertinti stuburo pažeidimo tikimybę, bet nėra būtinas diagnozei patvirtinti. Reumatoidinis faktorius ir anti-CCP dažniausiai būna neigiami, tai padeda atskirti nuo reumatoidinio artrito.
• Išmatų tyrimai. Fekalinis kalprotektinas padeda įvertinti žarnyno uždegimą. Prireikus atliekami tyrimai dėl infekcijų.
• Endoskopiniai tyrimai. Kolonoskopija su biopsijomis gali būti reikalinga, jei įtariama Krono liga ar opinis kolitas arba reikia įvertinti jų aktyvumą.
• Vaizdiniai tyrimai. Rentgenograma gali parodyti ilgalaikius sąnarių ar stuburo pokyčius, tačiau ankstyvoje ligos stadijoje ji gali būti normali. Magnetinio rezonanso tomografija ypač naudinga nustatant kryžkaulio-klubakaulio sąnarių uždegimą ankstyvoje stadijoje. Ultragarsinis tyrimas padeda įvertinti sąnarių skystį, sinovitą, entezitą ir aktyvų uždegimą.
Diagnozė dažniausiai nustatoma remiantis visuma: simptomais, apžiūra, žarnyno ligos buvimu ar įtarimu, laboratoriniais ir vaizdiniais tyrimais. Kartais prireikia kelių specialistų - šeimos gydytojo, reumatologo, gastroenterologo, oftalmologo - bendro vertinimo.
Enteropatinio artrito gydymas parenkamas individualiai, nes reikia vienu metu įvertinti sąnarių uždegimą, žarnyno ligos aktyvumą, pažeidimo vietą ir bendrą paciento sveikatą. Tikslas - sumažinti skausmą ir uždegimą, išsaugoti sąnarių judrumą, užkirsti kelią paūmėjimams ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Gydymo dalys gali būti šios:
• Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Jie gali mažinti sąnarių skausmą ir sustingimą, tačiau sergant uždegimine žarnyno liga vartojami atsargiai, nes kai kuriems žmonėms gali pabloginti žarnyno simptomus. Juos reikėtų vartoti tik pasitarus su gydytoju.
• Gliukokortikoidai. Kartais skiriamos injekcijos į uždegimo apimtą sąnarį arba trumpas sisteminio gydymo kursas. Ilgalaikis vartojimas paprastai vengiamas dėl šalutinio poveikio.
• Ligos eigą modifikuojantys vaistai. Sulfasalazinas gali būti naudingas esant periferinių sąnarių artritui, ypač kai pažeidžiami keliai ar čiurnos. Metotreksatas kai kuriais atvejais taikomas, bet jo veiksmingumas stuburo pažeidimui ribotas.
• Biologinė terapija. TNF alfa inhibitoriai dažnai veiksmingi ir sąnariams, ir žarnynui, todėl gali būti tinkami sergant Krono liga ar opiniu kolitu kartu su aktyviu artritu. Kiti biologiniai ar taikinių terapijos vaistai parenkami pagal žarnyno ligos tipą, sąnarių pažeidimą ir ankstesnį gydymą.
• JAK inhibitoriai ar kiti pažangūs vaistai. Kai kuriems pacientams jie gali būti svarstomi, ypač jei liga aktyvi nepaisant įprasto gydymo. Sprendimą priima specialistas, įvertinęs naudą ir riziką.
• Žarnyno ligos gydymas. Jei žarnyno uždegimas nekontroliuojamas, dažniau paūmėja ir sąnarių simptomai. Todėl svarbu laikytis gastroenterologo paskirto gydymo.
• Kineziterapija ir mankšta. Reguliarūs, švelnūs pratimai padeda išlaikyti stuburo ir sąnarių judrumą, mažina sustingimą, stiprina raumenis. Ypač naudingi tempimo, laikysenos, kvėpavimo, dubens ir nugaros stabilizavimo pratimai.
• Gyvensenos korekcija. Rekomenduojama nerūkyti, palaikyti tinkamą kūno svorį, miegoti pakankamai, mokytis streso valdymo. Mityba turėtų būti pritaikyta žarnyno ligai; paūmėjimų metu dažnai reikalingos individualios gastroenterologo ar dietologo rekomendacijos.
Svarbu nevartoti vaistų savarankiškai, ypač ilgai ir didelėmis dozėmis. Kai kurie vaistai, tinkami vienam pacientui, kitam gali pabloginti žarnyno būklę arba būti nesaugūs dėl kitų ligų. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai pacientas, reumatologas ir gastroenterologas dirba kaip viena komanda.
Į gydytoją verta kreiptis, jei sąnarių skausmas ar patinimas trunka ilgiau nei kelias dienas, kartojasi, yra susijęs su rytiniu sustingimu arba pasireiškia kartu su žarnyno simptomais. Ypač svarbu nelaukti, jei jau sergate Krono liga ar opiniu kolitu ir atsirado naujas sąnarių, nugaros, kulnų ar akių skausmas.
Skubiai kreipkitės medicinos pagalbos, jei:
• sąnarys staiga labai patino, paraudo, tapo karštas ir labai skausmingas;
• pakilo aukšta temperatūra arba jaučiatės sunkiai sergantys;
• atsirado stiprus pilvo skausmas, gausus kraujavimas iš žarnyno, juodos išmatos ar dehidratacijos požymiai;
• staiga paraudo ir skauda akis, pablogėjo regėjimas arba atsirado ryški šviesos baimė;
• stiprus nugaros skausmas pasireiškia kartu su kojų silpnumu, tirpimu, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimais;
• vartojant imunitetą slopinančius vaistus atsirado infekcijos požymių: karščiavimas, šaltkrėtis, dusulys, pūlingas kosulys ar stiprus silpnumas.
Ankstyvas kreipimasis padeda greičiau suvaldyti uždegimą ir sumažina ilgalaikių sąnarių pažeidimų riziką. Jei simptomai atrodo neaiškūs, vis tiek verta pasitarti su šeimos gydytoju - prireikus jis nukreips pas reumatologą ar gastroenterologą.
