Disociacinis sutrikimas
Disociacinis sutrikimas - tai būklė, kai žmogaus sąmonė, atmintis, tapatybė ar aplinkos suvokimas laikinai „atsiskiria“ vienas nuo kito. Tai nėra silpnumo požymis, o sudėtingas psichologinis mechanizmas, dažnai kylantis kaip gynybinė reakcija į patirtą traumą. Laiku atpažinus simptomus, galima sėkmingai gydyti ir grąžinti gyvenimo pilnatvę.
Disociacinis sutrikimas - tai psichikos sveikatos būklė, kuriai būdingas sutrikęs sąmonės vientisumas. Paprastai mes jaučiamės vientisi - žinome, kas esame, prisimename savo praeitį ir suvokiame dabartį. Disociacijos metu šie procesai laikinai „suyra“. Žmogus gali jaustis tarsi stebėtų save iš šalies, prarasti atminties dalis (amnezija) ar net „pabusti“ kitoje vietoje nežinodamas, kaip ten atsidūrė. Dažniausiai šis sutrikimas siejamas su stipriu stresu, emocine prievarta ar trauminiais išgyvenimais, ypač vaikystėje. Svarbu suprasti, kad disociacija yra ne „pamišimas“, o būdas, kuriuo psichika bando apsisaugoti nuo nepakeliamo skausmo.
- Atminties spragos (disociacinė amnezija) - negalėjimas prisiminti svarbių asmeninės istorijos įvykių.
- Depersonalizacija - jausmas, kad esi atskirta nuo savo kūno ar minčių, tarsi žiūrėtum filmą apie save.
- Derealizacija - aplinka atrodo nereali, iškreipta, lyg sapne.
- Tapatybės sutrikimas - jausmas, kad viduje yra keli „aš“, arba prarandama savęs pažinimo vienovė.
- Staigūs nuotaikos pokyčiai ar nerimo priepuoliai.
- Sunkumai susitelkiant į kasdienes užduotis.
- Fiziniai simptomai (galvos skausmas, įtampa) be aiškios medicininės priežasties.
Disociacinis sutrikimas beveik visada kyla kaip reakcija į sunkią traumą. Dažniausios priežastys: fizinis, seksualinis ar emocinis smurtas vaikystėje; dalyvavimas katastrofose ar karo veiksmuose; lėtinis stresas ar prievarta artimuose santykiuose. Riziką didina genetinė polinkis į disociaciją, ankstyvųjų prisirišimo sutrikimų patyrimas arba kiti psichikos sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, potrauminis stresas. Svarbu pabrėžti: disociacija nėra kaltė ar silpnybė - tai išgyvenimo mechanizmas.
Diagnozę nustato psichiatras ar klinikinis psichologas, remdamasis išsamiu pokalbiu, simptomų įvertinimu ir specializuotais klausimynais (pvz., Disociacinių patirčių skalė - DES). Gydytojas stengsis atmesti kitas priežastis, galinčias sukelti panašius simptomus, pavyzdžiui, galvos smegenų pažeidimus, epilepsiją ar narkotinių medžiagų poveikį. Kartais atliekama MRT ar EEG, kad būtų išvengta organinių smegenų sutrikimų. Svarbu, kad diagnostika vyktų saugioje, neskubioje aplinkoje, nes pacientas gali jaustis pažeidžiamas.
Disociacinio sutrikimo gydymas yra ilgalaikis ir individualizuotas. Pagrindinis metodas - psichoterapija, ypač traumos įsisąmoninimo ir apdorojimo terapija (pvz., EMDR ar kognityvinė-elgesio terapija). Psichoterapeutas padeda pacientui saugiai prisiminti trauminius įvykius ir integruoti suskilusias patirtis. Kai kuriais atvejais skiriami vaistai - antidepresantai ar nerimą mažinantys preparatai, tačiau jie gydo tik lydinčius simptomus, o ne patį sutrikimą. Didelę reikšmę turi ir kasdienės rutinos palaikymas, streso valdymo įgūdžiai bei artimųjų parama.
Kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą vertėtų, jei: nuolat jaučiatės „ne savimi“, prarandate atminties fragmentus, darote dalykus, kurių vėliau neprisimenate, arba jaučiate, kad jūsų tapatybė „suyra“. Ypač skubiai pagalbos reikia, jei disociacijos epizodai kelia pavojų jūsų ar kitų saugumui, pavyzdžiui, klaidžiojote nežinomose vietose ar patyrėte traumą dėl nevaldomo elgesio. Nereikia bijoti kreiptis - gydymas padeda atkurti vientisumo jausmą ir gyvenimo kokybę.
