Disociacinis identiteto sutrikimas
Disociacinis identiteto sutrikimas (DID) - tai sudėtinga psichinė būklė, kai žmoguje egzistuoja dvi ar daugiau skirtingų asmenybės būsenų, kurios pakaitomis perima kontrolę. Šios būsenos dažnai turi savo atsiminimus, elgesio modelius ir net fizines savybes. DID kyla kaip gynybinis mechanizmas reaguojant į sunkią, pasikartojančią traumą, ypač vaikystėje.
Disociacinis identiteto sutrikimas (anksčiau vadintas daugialypės asmenybės sutrikimu) yra viena sudėtingiausių disociacinių būklių. Jis pasireiškia tuo, kad asmens tapatybė yra fragmentuota - vietoj vientiso savęs jausmo susiformuoja kelios atskiros tapatybės (vadinamos alter asmenybėmis). Šios tapatybės gali skirtis amžiumi, lytimi, charakteriu, kalbėjimo maniera, o kartais net alergijomis ar regėjimo aštrumu. Disociacija yra psichologinis procesas, atsiejantis mintis, jausmus ir prisiminimus, siekiant apsaugoti sąmonę nuo nepakeliamos patirties. Esminis DID bruožas - atminties spragos kasdieniniams įvykiams, svarbiai asmeninei informacijai ar trauminiams išgyvenimams. Sutrikimas paveikia pagrindines smegenų sritis, atsakingas už savimonę, emocijų reguliavimą ir atminties integraciją.
- Dvi ar daugiau aiškiai skirtingų asmenybės būsenų (tapatybių), kurios kontroliuoja elgesį
- Kartotinės atminties spragos - negalėjimas prisiminti svarbios asmeninės informacijos ar ilgų laiko tarpų
- Laiko praradimas - pabudimas nepažįstamoje vietoje ar situacijoje
- Girdimi vidiniai balsai, kurie dažnai komentuoja, kariauja ar nurodinėja
- Depersonalizacija - jausmas, kad stebi save iš šalies
- Derealizacija - aplinkos suvokimas kaip nerealios, miglotos
- Staigūs nuotaikų, pomėgių ar elgesio pokyčiai be aiškios priežasties
- Galvos skausmai, miego sutrikimai, nerimo ar depresijos epizodai
- Sunkumai palaikant artimus santykius ir darbo vietoje
Pagrindinė DID priežastis yra sunkūs, pasikartojantys trauminiai išgyvenimai vaikystėje, dažniausiai iki 7-9 metų. Tai gali būti fizinis, seksualinis ar emocinis prievartavimas, ilgalaikė nepriežiūra, smurtas šeimoje, skausmingos medicininės procedūros ar kitos neįveikiamos patirtys. Vaiko psichika neturėdama brandžių gynybinių mechanizmų, atsiskiria (disociuoja) nuo traumos, sukurdama atskirą tapatybę. Riziką didina genetinis polinkis į disociaciją, nesaugus prisirišimas prie tėvų, taip pat vėlesnės traumos suaugus. Vis dėlto ne kiekvienas traumą patyręs žmogus išsivysto DID - svarbus individualus pažeidžiamumas.
DID diagnozuoja patyręs psichiatras ar klinikinis psichologas, naudodamas struktūruotus klinikinius interviu (pvz., SCID-D - struktūruotas klinikinis interviu disociaciniams sutrikimams nustatyti). Diagnozė remiasi pagrindiniais kriterijais: dviejų ar daugiau atskirų tapatybių buvimas, atminties spragos, kurios nėra paaiškinamos normaliu užmaršumu, ir simptomų sukeltas reikšmingas kančia ar sutrikdytas funkcionavimas. Gydytojas taip pat atlieka diferencinę diagnostiką, kad atmestų kitas būkles, tokias kaip potrauminio streso sutrikimas (PTSS), šizofrenija, bipolinis sutrikimas ar somatoforminiai sutrikimai. Kadangi DID pacientai dažnai slepia simptomus ar jų nepripažįsta, diagnozė gali užtrukti keletą metų.
Pagrindinis DID gydymo metodas yra ilgalaikė psichoterapija, orientuota į traumą ir tapatybių integraciją. Dažniausiai taikoma psichodinaminė terapija, kognityvinė-elgesio terapija (KET), dialektinė elgesio terapija (DET) ir hipnoterapija. Gydymas vyksta trimis etapais: saugumo ir stabilizavimo (emocijų reguliavimas, ryšio su terapeutu kūrimas), trauminių prisiminimų apdorojimas (saugioje aplinkoje) ir tapatybių integracija (siekiama vientisesnio savęs jausmo). Medikamentai (antidepresantai, anksiolitikai) nėra pagrindinis gydymo būdas, bet gali padėti kontroliuoti gretutinius simptomus, tokius kaip depresija, nerimas ar miego sutrikimai. Gydymas trunka ne vienerius metus ir reikalauja kantrybės bei profesionalios pagalbos.
Jei pastebite, kad „prarandate“ laiką, neprisimenate svarbių įvykių ar pokalbių, jaučiatės tarsi jumyse būtų keli skirtingi žmonės, girdite vidinius balsus, kurie nepriklauso jums, arba staiga pasikeičia jūsų elgesys, pomėgiai, nuotaikos - verta kreiptis į psichiatrą ar psichologą. Taip pat svarbu reaguoti, jei šie simptomai trukdo jūsų kasdieniam gyvenimui, darbui, santykiams ar kelia pavojų jums patiems. Greitosios pagalbos reikia, jei kyla minčių apie savižudybę ar savęs žalojimą. DID nėra pavojingas aplinkiniams, tačiau tinkamai negydomas gali sukelti didelę kančią.
