Disociacinė amnezija
Disociacinė amnezija - tai atminties sutrikimas, kai žmogus negali prisiminti svarbios asmeninės informacijos, dažniausiai susijusios su traumuojančiais ar stresiniais įvykiais. Ši būklė nėra sukelta organinių smegenų pažeidimų, o psichikos gynybinis mechanizmas, padedantis apsisaugoti nuo pernelyg skausmingų išgyvenimų. Laiku atpažinus ir gydant, dauguma žmonių atgauna prarastus prisiminimus.
Disociacinė amnezija yra viena iš disociacinių sutrikimų rūšių, kuriai būdingas gebėjimo prisiminti asmeninę informaciją praradimas, dažniausiai po trauminio įvykio ar didelio streso. Skirtingai nuo įprasto užsimiršimo, šio sutrikimo metu prarandami fragmentai iš biografinės atminties - pavyzdžiui, konkretus laikotarpis, įvykis ar net visa asmeninė tapatybė. Smegenys nėra pažeistos fiziškai; veikiau psichologinis barjeras blokuoja prieigą prie tam tikrų prisiminimų. Sutrikimas gali trukti nuo kelių valandų iki metų, o pažeidžiamos atminties sritys yra epizodinė (įvykių) ir autobiografinė atmintis.
- Negalėjimas prisiminti tam tikro laikotarpio (dažniausiai trauminio).
- Atminties spragos, susijusios su konkrečiais įvykiais ar žmonėmis.
- Pamiršta asmeninė informacija - asmens duomenys, šeimos nariai, profesija.
- Sumišimas ir dezorientacija, ypač kalbant apie savo tapatybę.
- Emocinis atsiribojimas nuo praeities įvykių.
- Nerimas, depresija ar staigūs nuotaikos svyravimai.
- Stresinės reakcijos susidūrus su priminimais apie užmirštą įvykį.
Pagrindinė disociacinės amnezijos priežastis - sunkūs psichologiniai išgyvenimai, tokie kaip fizinė, seksualinė ar emocinė prievarta, nelaimingi atsitikimai, stichinės nelaimės ar dalyvavimas karo veiksmuose. Riziką didina: lėtinis stresas arba konfliktinė aplinka vaikystėje; asmenybės polinkis atsiskirti nuo išgyvenimų (disociatyvumas); gretutiniai psichikos sutrikimai - potrauminio streso sutrikimas, depresija; smegenų traumos istorija, nors ši amnezija nėra organinė. Genetiniai veiksniai taip pat gali turėti įtakos.
Diagnozė nustatoma remiantis išsamiu psichiatriniu interviu ir klinikiniais kriterijais pagal TLK-11 ar DSM-5. Gydytojas atlieka atminties ir psichikos būklės vertinimą, išsiaiškina trauminius įvykius. Būtina atmesti organines priežastis, todėl dažnai skiriamas smegenų MRT ar KT tyrimas, elektroencefalografija. Kartais atliekamas neuropsichologinis testavimas, siekiant išskirti atminties sutrikimą nuo normos ar kitų ligų (pvz., demencijos). Laboratoriniai kraujo tyrimai padeda atmesti medžiagų apykaitos ar toksinius sutrikimus.
Gydymas orientuotas į atminties atkūrimą ir psichologinės pusiausvyros atstatymą. Pagrindinis metodas - psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija ir disociacijai pritaikyta terapija. Hipnoterapija kai kuriais atvejais padeda prieiti prie blokuotų prisiminimų. Esant stipriam nerimui ar depresijai, gali būti skiriami antidepresantai ar anksiolitikai. Svarbu sudaryti saugią aplinką, kurioje žmogus galėtų integruoti trauminius prisiminimus neužgožiamas streso. Kartais taikoma šeimos terapija, siekiant sumažinti aplinkos streso veiksnius.
Nedelsiant kreipkitės, jei jūs ar artimasis: patiria aiškias, nepaaiškinamas atminties spragas, ypač po įtempto įvykio; negali prisiminti savo asmeninių duomenų (pavyzdžiui, vardo, adreso); jaučia, kad praeities prisiminimai dingo arba klaidžioja be aiškios tapatybės; patiria didelį stresą ar nerimą dėl šių atminties sutrikimų; elgiasi automatiškai beprasmiškai (pvz., klajoja be tikslo). Skubią pagalbą kvieskite, jei asmuo staiga sumišęs, dezorientuotas arba prisimena traumą, kurią bando slėpti nuo kitų.
