Depersonalizacijos sutrikimas
Depersonalizacijos sutrikimas - tai psichikos būsena, kai žmogus jaučiasi tarsi atsiskyręs nuo savo minčių, kūno ar aplinkos. Šis sutrikimas gali sukelti didelį nerimą, tačiau tinkamai atpažintas ir gydomas jis yra valdomas. Svarbu žinoti, kad tai nėra pavojinga gyvybei, tačiau gali reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę.
Depersonalizacijos sutrikimas (kartais vadinamas derealizacijos sutrikimu) priklauso disociatyvinių sutrikimų grupei. Pagrindinis jo bruožas - nuolatinis ar pasikartojantis atsiskyrimo nuo savęs ar aplinkos pojūtis. Žmogus gali jaustis lyg stebėtų save iš šalies, kaip aktorių filme, arba manyti, kad jo aplinka nėra tikra. Šie pojūčiai nėra kliedesiai ar haliucinacijos - asmuo išlieka kritiškas savo būsenai ir supranta, kad kažkas negerai. Sutrikimas dažnai prasideda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje ir gali trukti ilgus metus, jei negydomas.
- Jausmas, kad esi atsiskyręs nuo savo kūno ar minčių („stebi save iš šalies“).
- Pojūtis, kad aplinka yra nereali, miglota ar dirbtinė (derealizacija).
- Emocinis nuobukas - sunkumas jausti džiaugsmą, liūdesį ar artumą.
- Savo kūno dalių suvokimo iškraipymai arba jų nejautimas.
- Nerimas, panikos priepuoliai.
- Depresija, abejingumas gyvenimui.
- Dėmesio ir atminties sutrikimai.
- Socialinis atsiskyrimas, vengimas bendrauti.
Tikslios depersonalizacijos sutrikimo priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad jį sukelia įvairių veiksnių derinys. Dažniausiai sutrikimas išsivysto po sunkių stresorių: emocinės ar fizinės prievartos, nelaimingų atsitikimų, staigios netekties ar ilgalaikės izoliacijos. Riziką didina ir tam tikri asmenybės bruožai (polinkis į disociaciją), lėtinis miego trūkumas ir psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Genetinis paveldėjimas taip pat gali turėti įtakos, nors konkretūs genai dar nėra nustatyti.
Depersonalizacijos sutrikimas diagnozuojamas psichiatro ar klinikinio psichologo konsultacijos metu. Specialistas atlieka išsamų pokalbį, siekdamas išsiaiškinti simptomų trukmę, intensyvumą ir jų įtaką kasdieniam gyvenimui. Naudojami specialūs klausimynai, pavyzdžiui, Depersonalizacijos ir derealizacijos skalė (DDSS). Gydytojas taip pat turi atmesti kitas galimas priežastis - migreną, epilepsiją ar smegenų auglius, todėl kartais skiriami MRT, EEG ar kraujo tyrimai.
Depersonalizacijos sutrikimo gydymas dažniausiai apima psichoterapiją ir, esant poreikiui, medikamentus. Veiksmingiausia laikoma kognityvinė elgesio terapija (KET), padedanti sumažinti disociatyvinius simptomus ir susijusį nerimą. Taip pat gali būti taikoma dialektinė elgesio terapija arba psichodinaminė terapija. Medikamentai (antidepresantai ar anksiolitikai) skiriami tik tuo atveju, jei yra gretutinių sutrikimų, pvz., depresija ar panikos sindromas. Svarbus ir savipagalbos mokymas - streso valdymo technikos, kvėpavimo pratimai ir reguliari fizinė veikla.
Kreiptis į gydytoją reikėtų, kai depersonalizacijos ar derealizacijos epizodai tampa dažni, trunka ilgiau nei kelias minutes ar pradeda trikdyti darbą, mokslus ar santykius. Skubios pagalbos reikia, jei prie šių pojūčių prisideda minčių apie savižudybę, savižalą ar ryški dezorientacija laike ir erdvėje. Atminkite - kuo anksčiau kreipsitės, tuo greičiau galėsite sugrįžti į visavertį gyvenimą.
