Dakrioadenitas
Dakrioadenitas - tai ašarų liaukos uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis skausmingu viršutinio voko, ypač išorinio jo kampo, patinimu. Nors daugeliu atvejų būklė sėkmingai gydoma, svarbu ją atpažinti laiku, nes uždegimas gali plisti į akiduobės audinius arba būti sisteminės ligos požymis.
Dakrioadenitas yra ašarų liaukos uždegimas. Ašarų liauka yra viršutinėje išorinėje akiduobės dalyje, po viršutinio voko kraštu. Ji gamina didžiąją dalį vandeningojo ašarų sluoksnio, kuris drėkina akies paviršių, saugo rageną, padeda pašalinti dulkes ir mikroorganizmus.
Kai ši liauka uždegama, ji padidėja, tampa skausminga, aplinkiniai audiniai patinsta. Dėl to viršutinis vokas gali įgauti būdingą „S“ formą, akis gali atrodyti mažesnė, kartais atsiranda akies obuolio pastūmimas žemyn ar į vidų. Uždegimas gali būti vienpusis arba, rečiau, abipusis.
Dakrioadenitas skirstomas į ūminį ir lėtinį. Ūminis Dakrioadenitas paprastai prasideda greitai - per kelias valandas ar dienas. Jis dažnai būna susijęs su virusine arba bakterine infekcija. Lėtinis Dakrioadenitas vystosi lėčiau, simptomai gali būti ne tokie skausmingi, tačiau užsitęsę. Tokiu atveju dažniau ieškoma autoimuninių, uždegiminių ar navikinių priežasčių.
Svarbu atskirti Dakrioadenitas nuo kitų akių ir vokų ligų, pavyzdžiui, miežio, chalaziono, vokų alergijos, akiduobės celiulito, ašarų maišelio uždegimo ar naviko. Gydymas priklauso nuo priežasties, todėl vien tik pagal išvaizdą nustatyti tikslią diagnozę ne visada įmanoma.
- Skausmingas viršutinio voko patinimas, dažniausiai išoriniame akies kampe.
- Paraudimas ir šilumos pojūtis patinusioje srityje.
- Jautrumas ar skausmas liečiant viršutinį voką arba akiduobės kraštą.
- Viršutinio voko nusileidimas, kartais būdinga „S“ formos voko deformacija.
- Akių ašarojimas arba dirginimo jausmas.
- Svetimkūnio pojūtis akyje, perštėjimas.
- Karščiavimas, bendras silpnumas, galvos skausmas, ypač jei uždegimas infekcinis.
- Padidėję limfmazgiai prieš ausį arba kaklo srityje.
- Lėtas, palaipsniui didėjantis viršutinio voko ar akiduobės išorinės dalies patinimas.
- Mažesnis skausmas arba jo nebuvimas, tačiau juntamas spaudimas ar tempimas.
- Pasikartojantis vokų paburkimas.
- Akių sausumas, deginimas, ypač jei kartu yra sisteminė liga, pavyzdžiui, Sjögreno sindromas.
- Neryškus matymas dėl pakitusios voko padėties, ašarų plėvelės sutrikimo arba ragenos dirginimo.
- Abiejų akių pažeidimas, kuris dažniau leidžia įtarti ne vien infekciją, o sisteminį uždegiminį procesą.
- Akies obuolio išsikišimas arba pastebimas jo padėties pasikeitimas.
- Skausmas judinant akį.
- Dvejinimasis akyse.
- Regėjimo pablogėjimas.
- Ryškus vokų patinimas, dėl kurio sunku atmerkti akį.
- Aukšta temperatūra, šaltkrėtis, stiprus bendras negalavimas.
Dakrioadenitas gali atsirasti dėl infekcijos, imuninės sistemos sutrikimų arba rečiau - dėl kitų akiduobės ar viso organizmo ligų. Priežasties nustatymas labai svarbus, nes virusinis uždegimas, bakterinė infekcija ir autoimuninis procesas gydomi skirtingai.
Ūminį Dakrioadenitas dažniausiai sukelia infekcijos. Virusinės priežastys yra dažnos, ypač vaikams ir jauniems žmonėms. Uždegimas gali pasireikšti sergant epideminiu parotitu, Epstein-Barr viruso infekcija, gripu, adenovirusine infekcija, rečiau - herpes virusų sukeltomis ligomis. Tokiais atvejais kartu gali būti karščiavimas, gerklės skausmas, sloga, padidėję limfmazgiai ar seilių liaukų patinimas.
Bakterinis Dakrioadenitas paprastai būna ryškesnis, skausmingesnis, gali greičiau progresuoti. Jį gali sukelti Staphylococcus aureus, streptokokai, rečiau gonokokai, chlamidijos ar kiti mikroorganizmai. Bakterijos į ašarų liauką gali patekti iš aplinkinių audinių, per kraują arba esant gretimai akių infekcijai.
Lėtinis Dakrioadenitas dažnai siejamas su neinfekcinėmis priežastimis. Tarp jų - Sjögreno sindromas, sarkoidozė, IgG4 susijusi liga, granulomatozė su poliangitu, reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė ir kiti imuninės sistemos sutrikimai. Tokiais atvejais ašarų liaukos uždegimas gali būti tik vienas iš platesnės ligos požymių.
Riziką susirgti didina neseniai persirgtos virusinės infekcijos, nusilpęs imunitetas, cukrinis diabetas, imunosupresinių vaistų vartojimas, lėtinės autoimuninės ligos, akių traumos, operacijos akiduobės srityje, taip pat netinkamai gydytos ar užleistos akių ir vokų infekcijos. Vaikams Dakrioadenitas dažniau būna infekcinis, suaugusiesiems, ypač jei uždegimas kartojasi ar yra abipusis, dažniau ieškoma sisteminių priežasčių.
Dakrioadenitas diagnozuojamas įvertinus nusiskundimus, akių apžiūros duomenis ir, jei reikia, papildomus tyrimus. Gydytojas pirmiausia klausia, kada prasidėjo patinimas, ar yra skausmas, karščiavimas, peršalimo simptomai, ar anksčiau buvo panašių epizodų, ar pacientas serga autoimuninėmis ligomis, ar vartoja imunitetą slopinančius vaistus.
Akių apžiūros metu vertinamas regėjimo aštrumas, vyzdžių reakcija, akių judesiai, akies obuolio padėtis, vokų patinimas ir paraudimas. Gydytojas gali atsargiai apčiuopti viršutinę išorinę akiduobės dalį, kur yra ašarų liauka. Taip pat apžiūrima junginė, ragena, vertinama ašarų plėvelė, ieškoma pūlingų išskyrų ar kitų infekcijos požymių.
Jei būklė lengva ir aiškiai susijusi su virusine infekcija, kartais pakanka klinikinio įvertinimo. Tačiau esant stipriam skausmui, karščiavimui, regėjimo sutrikimui, akies obuolio išsikišimui, pasikartojančiam ar lėtiniam uždegimui, reikalingi papildomi tyrimai.
Gali būti atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis. Įtariant sisteminę ligą, gali būti tiriami autoantikūnai, pavyzdžiui, antinukleariniai antikūnai, reumatoidinis faktorius, anti-SSA ir anti-SSB antikūnai, taip pat angiotenziną konvertuojantis fermentas, IgG4 kiekis, kiti uždegimo ar imuninės sistemos žymenys.
Jei yra pūlingų išskyrų, gali būti imamas pasėlis ir nustatomas jautrumas antibiotikams. Įtariant tam tikras infekcijas, atliekami serologiniai tyrimai arba specifiniai mikrobiologiniai tyrimai.
Vaizdiniai tyrimai padeda įvertinti ašarų liaukos dydį, akiduobės audinius ir atmesti abscesą, naviką ar akiduobės celiulitą. Dažniausiai naudojama akiduobių kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tomografija. Ultragarsinis tyrimas kai kuriais atvejais taip pat gali būti naudingas.
Jei Dakrioadenitas yra lėtinis, neaiškios kilmės, abipusis arba gydymas neveiksmingas, gali prireikti ašarų liaukos biopsijos. Ji padeda atskirti uždegimines ligas nuo navikinių procesų, limfomos ar kitų retų būklių.
Dakrioadenitas gydomas pagal priežastį ir sunkumą. Savarankiškai pradėti antibiotikų ar steroidų lašų nereikėtų, nes netinkamas gydymas gali užmaskuoti rimtą infekciją arba atitolinti tikslią diagnozę.
Jei Dakrioadenitas yra virusinis ir lengvas, dažniausiai taikomas simptominis gydymas. Rekomenduojamas poilsis, pakankamas skysčių kiekis, šilti kompresai ant voko, dirbtinės ašaros akies paviršiui drėkinti. Skausmui ir uždegimui mažinti gali būti vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo arba paracetamolis, jei jie pacientui tinka. Daugeliu virusinių atvejų būklė palengvėja per kelias dienas ar savaites.
Bakterinis Dakrioadenitas gydomas antibiotikais. Lengvesniais atvejais gali būti skiriami geriamieji antibiotikai, tačiau jei yra stiprus patinimas, karščiavimas, įtariamas akiduobės audinių pažeidimas ar pacientas yra imunosupresuotas, gali prireikti gydymo ligoninėje ir į veną leidžiamų antibiotikų. Antibiotikas parenkamas pagal tikėtiną sukėlėją, vietines rekomendacijas, o prireikus - pagal pasėlio rezultatus.
Jei susidaro abscesas, vien vaistų gali nepakakti. Tokiu atveju gali būti reikalingas chirurginis pūlinio atvėrimas ir drenavimas. Tai padeda sumažinti spaudimą, pašalinti pūlius ir apsaugoti akiduobės struktūras.
Kai Dakrioadenitas susijęs su autoimunine ar sistemine uždegimine liga, gydymas nukreipiamas į pagrindinę ligą. Gali būti skiriami kortikosteroidai, imunomoduliuojantys ar imunosupresiniai vaistai, tačiau paprastai tik įsitikinus, kad nėra aktyvios bakterinės infekcijos. Tokius pacientus dažnai gydo keli specialistai: oftalmologas, reumatologas, infekcinių ligų gydytojas ar vidaus ligų gydytojas.
Gydymo metu svarbu stebėti regėjimą, skausmo intensyvumą, patinimo mažėjimą ir bendrą savijautą. Jei per 24-48 valandas nuo antibiotikų pradžios būklė negerėja arba blogėja, būtinas pakartotinis gydytojo įvertinimas.
Namų priežiūra gali padėti, bet neturi pakeisti medicininės pagalbos. Nereikėtų spausti patinusios vietos, bandyti jos pradurti, naudoti senų akių lašų ar dalytis vaistais su kitais žmonėmis. Kontaktinius lęšius ūmaus uždegimo metu geriau nenešioti, kol gydytojas nepatvirtins, kad tai saugu.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsiranda skausmingas viršutinio voko patinimas, ypač išoriniame akies kampe, jei patinimas didėja, yra paraudimas, karščiavimas ar pablogėja bendra savijauta. Net jei simptomai atrodo panašūs į paprastą vokų uždegimą, Dakrioadenitas gali reikalauti specifinio gydymo.
Skubi pagalba reikalinga, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių: pablogėja regėjimas, dvejinasi akyse, skauda judinant akį, akis išsikiša ar pasikeičia jos padėtis, neįmanoma atmerkti voko dėl patinimo, temperatūra aukšta, atsiranda šaltkrėtis, stiprus galvos skausmas, pykinimas ar vangumas.
Nedelskite, jei Dakrioadenitas įtariamas vaikui, nėščiajai, vyresnio amžiaus žmogui, pacientui, sergančiam cukriniu diabetu, vartojančiam imunitetą slopinančius vaistus arba turinčiam nusilpusį imunitetą. Taip pat būtina išsitirti, jei patinimas kartojasi, yra abipusis, tęsiasi ilgiau nei kelias savaites arba gydymas neduoda aiškaus pagerėjimo.
Laiku nustatytas Dakrioadenitas dažniausiai gydomas sėkmingai. Svarbiausia - neignoruoti regėjimo pokyčių ir stipraus skausmo, nes šie simptomai gali rodyti, kad uždegimas neapsiriboja vien ašarų liauka.
