Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža)
Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) - tai būklė, kai susilpnėjus dubens dugno atramai šlapimo pūslė nusileidžia ir išsigaubia į makšties priekinę sienelę. Ji nėra gyvybei pavojinga, tačiau gali varginti spaudimo pojūčiu, šlapinimosi sutrikimais, pasikartojančiomis šlapimo takų infekcijomis ir reikšmingai bloginti gyvenimo kokybę. Laiku įvertinus būklę, dažnai galima padėti ne tik operacija, bet ir dubens dugno terapija, pesarais bei kasdieniais įpročių pakeitimais.
Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) yra dubens organų nusileidimo forma. Normaliomis sąlygomis šlapimo pūslę, gimdą, tiesiąją žarną ir kitus dubens organus prilaiko raumenys, raiščiai ir jungiamasis audinys. Kai ši atrama susilpnėja, šlapimo pūslė gali pasislinkti žemyn ir spausti makšties priekinę sienelę. Dėl to moteris gali jausti guzelį ar pilnumą makštyje, spaudimą dubenyje, sunkumą, šlapimo nelaikymą arba priešingai - sunkesnį šlapimo pasišalinimą.
Būklės sunkumas gali būti labai skirtingas. Lengva Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) kartais nustatoma atsitiktinai ginekologinės apžiūros metu ir nesukelia didelių nusiskundimų. Vidutinio ar didelio laipsnio atvejais išsigaubimas gali būti matomas ar juntamas makšties prieangyje, sustiprėti stovint, keliant svorius, kosint ar dienos pabaigoje. Svarbu suprasti, kad tai nėra „gėdinga“ ar reta problema - ji ypač dažna po gimdymų, menopauzės laikotarpiu ir vyresniame amžiuje.
Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) pirmiausia pažeidžia šlapimo pūslės padėtį ir makšties priekinės sienelės atramą, tačiau simptomai gali apimti ir visą dubens dugną. Kartais kartu būna gimdos ar makšties viršūnės nusileidimas, tiesiosios žarnos išvarža, šlapimo nelaikymas ar vidurių užkietėjimas. Todėl gydytojas paprastai vertina ne vieną organą, o visą dubens dugno funkciją.
- Spaudimo, tempimo ar sunkumo jausmas makštyje arba apatinėje pilvo dalyje.
- Pojūtis, kad makštyje yra guzelis, kamuoliukas ar audinių išsigaubimas.
- Simptomų sustiprėjimas ilgiau pastovėjus, vaikštant, keliant sunkesnius daiktus ar dienos pabaigoje.
- Diskomfortas lytinių santykių metu arba baimė dėl juntamo išsigaubimo.
- Dažnas noras šlapintis arba staigus, sunkiai sulaikomas noras šlapintis.
- Šlapimo nelaikymas kosint, čiaudint, juokiantis, sportuojant ar keliant svorį.
- Sunkumas pradėti šlapintis arba pojūtis, kad šlapimo pūslė neištuštėja iki galo.
- Poreikis paspausti makšties sienelę ar pakeisti kūno padėtį, kad šlapimas pasišalintų geriau.
- Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos dėl užsilaikančio šlapimo.
- Audinių išsigaubimas matomas makšties prieangyje arba išlenda už jo ribų.
- Trinties, sausumo, perštėjimo ar gleivinės sudirginimo pojūtis.
- Sunkumas ilgiau vaikščioti, sportuoti ar atlikti kasdienius darbus.
- Kartu pasireiškiantis vidurių užkietėjimas, tempimas tuštinantis ar kitų dubens organų nusileidimo pojūtis.
Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) išsivysto tada, kai dubens dugno audiniai nebegali pakankamai tvirtai prilaikyti šlapimo pūslės. Dažniausia priežastis - nėštumas ir gimdymas per makštį. Gimdymo metu dubens dugno raumenys ir fascijos patiria didelį tempimą, o kartais ir mikrotraumas. Rizika didėja, jei gimdymas buvo ilgas, vaisius didesnio svorio, naudotos akušerinės priemonės arba buvo keli gimdymai.
Kitas svarbus veiksnys - menopauzė. Sumažėjus estrogenų kiekiui, makšties ir dubens dugno audiniai tampa plonesni, sausesni, mažiau elastingi. Dėl to anksčiau buvęs nedidelis nusileidimas gali tapti labiau juntamas.
Riziką taip pat didina bet kas, kas ilgą laiką kelia spaudimą pilvo ertmėje: lėtinis kosulys, astma ar lėtinė obstrukcinė plaučių liga, dažnas sunkumų kilnojimas, intensyvus fizinis darbas, nutukimas, lėtinis vidurių užkietėjimas ir stiprus stanginimasis tuštinantis. Įtakos turi ir įgimtas jungiamojo audinio silpnumas, šeiminis polinkis, ankstesnės dubens operacijos, pavyzdžiui, gimdos pašalinimas, taip pat amžius. Vis dėlto Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) gali pasireikšti ir jaunesnėms moterims, ypač po gimdymo ar esant dideliam fiziniam krūviui.
Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) dažniausiai nustatoma ginekologinės apžiūros metu. Gydytojas įvertina makšties sienelių atramą ramybės būsenoje ir paprašius pasistanginti ar pakosėti. Taip matoma, kiek nusileidžia šlapimo pūslė ir ar kartu nėra kitų dubens organų nusileidimo. Dažnai naudojama standartizuota dubens organų nusileidimo vertinimo sistema, leidžianti tiksliau apibūdinti būklės laipsnį ir sekti pokyčius laikui bėgant.
Labai svarbus pokalbis apie simptomus: kada jie atsiranda, kas juos stiprina, ar yra šlapimo nelaikymas, ar sunku ištuštinti šlapimo pūslę, ar kartojasi infekcijos. Gydytojas gali paprašyti užpildyti šlapinimosi dienyną, kuriame kelias dienas žymimas suvartotas skysčių kiekis, šlapinimosi dažnis, nelaikymo epizodai ir skubaus noro šlapintis situacijos.
Papildomi tyrimai parenkami individualiai. Šlapimo tyrimas ir šlapimo pasėlis atliekami įtariant infekciją. Echoskopija gali padėti įvertinti, ar po šlapinimosi lieka šlapimo pūslėje. Jei simptomai sudėtingi, planuojama operacija ar yra neaiškus šlapimo nelaikymo pobūdis, gali būti atliekami urodinaminiai tyrimai. Kraujas šlapime, skausmas, pasikartojančios infekcijos ar kiti neįprasti požymiai gali būti priežastis atlikti cistoskopiją. Kai kuriais atvejais prireikia dubens dugno echoskopijos ar magnetinio rezonanso tomografijos, ypač jei reikia tiksliai įvertinti kelių organų nusileidimą.
Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) gydoma atsižvelgiant į simptomus, nusileidimo laipsnį, moters amžių, lytinį aktyvumą, gretutines ligas ir jos pačios lūkesčius. Jei būklė lengva ir beveik nevargina, dažnai pakanka stebėjimo, reguliarių apžiūrų ir rizikos veiksnių mažinimo.
Pirmas gydymo žingsnis dažnai yra dubens dugno raumenų treniravimas. Taisyklingai atliekami pratimai gali sustiprinti atramą, sumažinti spaudimo pojūtį ir šlapimo nelaikymą. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai pratimus parodo kineziterapeutas, dirbantis su dubens dugno sutrikimais. Kartais taikomas biologinis grįžtamasis ryšys, elektrostimuliacija ar individuali laikysenos ir kvėpavimo korekcija.
Svarbūs ir kasdieniai įpročiai: mažinti kūno svorį, gydyti lėtinį kosulį, vengti nuolatinio sunkių daiktų kilnojimo, koreguoti vidurių užkietėjimą, vartoti pakankamai skaidulų ir skysčių. Menopauzės laikotarpiu gydytojas gali pasiūlyti vietinius makšties estrogenus, kurie pagerina gleivinės būklę, mažina sausumą ir gali padėti geriau toleruoti pesarą.
Pesaras - tai į makštį įdedama medicininė priemonė, kuri mechaniškai prilaiko nusileidusius audinius. Jis gali būti geras pasirinkimas moterims, kurios nenori operacijos, laukia operacijos, turi didesnę chirurginę riziką arba nori išlaikyti aktyvų gyvenimą. Pesarą būtina parinkti tinkamo dydžio ir reguliariai prižiūrėti.
Operacinis gydymas svarstomas, kai simptomai ryškūs, konservatyvios priemonės nepadeda arba nusileidimas reikšmingai riboja gyvenimą. Dažniausiai atliekama priekinės makšties sienelės plastika, atkuriant šlapimo pūslės atramą. Jei kartu yra kitų organų nusileidimas, operacijos planas gali būti platesnis. Sintetiniai tinkleliai naudojami atsargiai ir tik tam tikrose situacijose, nes gali sukelti komplikacijų. Sprendimas dėl operacijos visada turėtų būti priimamas aptarus naudą, riziką, atsinaujinimo galimybę ir atsigavimo laikotarpį.
Į gydytoją verta kreiptis, jei jaučiate spaudimą makštyje, pastebite išsigaubimą, atsirado šlapimo nelaikymas, sunku pasišlapinti arba kartojasi šlapimo takų infekcijos. Net jei simptomai atrodo nedideli, ankstyva konsultacija padeda pasirinkti paprastesnes priemones ir sulėtinti būklės progresavimą.
Skubiau kreipkitės, jei visai negalite pasišlapinti, atsirado stiprus apatinės pilvo dalies ar šono skausmas, karščiavimas, šaltkrėtis, kraujas šlapime, pykinimas ar vėmimas. Taip pat nereikėtų delsti, jei išsigaubę audiniai tampa skausmingi, kraujuoja, atsiranda žaizdelių, nemalonus kvapas ar pūlingos išskyros. Šie požymiai gali rodyti infekciją, šlapimo susilaikymą, gleivinės pažeidimą ar kitą būklę, kuriai reikia greitesnio įvertinimo.
Cistocelė (šlapimo pūslės išvarža) yra gydoma, o pagalbos galimybių yra daugiau, nei daugelis moterų įsivaizduoja. Gydytojo tikslas - ne tik „sutvarkyti nusileidimą“, bet ir padėti jums saugiai judėti, ramiau šlapintis, geriau miegoti ir grįžti prie įprasto gyvenimo.
