Bambinė išvarža
Bambinė išvarža - tai pilvo sienos susilpnėjimas bambos srityje, dėl kurio pro mažą angą gali išsiveržti riebalinis audinys arba žarnos dalis. Ji dažna kūdikiams, tačiau pasitaiko ir suaugusiesiems, ypač kai ilgą laiką didėja spaudimas pilvo ertmėje. Daugeliu atvejų bambinė išvarža nėra pavojinga, bet svarbu žinoti požymius, kada ji gali įstrigti ir tapti skubia medicinine problema.
Bambinė išvarža susidaro tada, kai bambos žiedo srityje lieka arba atsiranda silpnesnė vieta pilvo sienoje. Per šią vietą į išorę gali išsigaubti pilvaplėvė, riebalinis audinys arba žarnos kilpa. Išoriškai tai dažniausiai matoma kaip minkštas guzelis ar iškilimas bamboje arba šalia jos.
Kūdikiams bambinė išvarža dažnai susijusi su tuo, kad po gimimo bambos žiedas dar nėra visiškai užsidaręs. Kai kūdikis verkia, kosėja ar stanginasi, iškilimas gali padidėti, o nusiraminus - sumažėti arba visai pranykti. Daugeliui vaikų tokia išvarža užsidaro savaime iki 3-5 metų amžiaus.
Suaugusiesiems bambinė išvarža dažniau rodo pilvo sienos audinių susilpnėjimą. Ją gali didinti nėštumai, antsvoris, sunkus fizinis darbas, lėtinis kosulys, vidurių užkietėjimas ar skysčių kaupimasis pilvo ertmėje. Suaugusiųjų išvaržos savaime paprastai neužgyja, todėl dažniau svarstomas chirurginis gydymas.
Svarbiausia suprasti, kad pati išvarža yra anatominė problema: anga pilvo sienoje neužsidaro vien vaistais ar tepalais. Gydymo taktika priklauso nuo žmogaus amžiaus, išvaržos dydžio, simptomų ir komplikacijų rizikos.
- Minkštas iškilimas bambos srityje, kuris gali didėti kosint, verkiant, keliant svorį ar stanginantis.
- Guzelis, kuris atsigulus sumažėja arba lengvai įsistumia atgal į pilvo ertmę.
- Tempimo, spaudimo ar maudimo jausmas aplink bambą, ypač po fizinio krūvio.
- Pilvo sienos diskomfortas ilgiau stovint, kosint ar po gausesnio valgymo.
- Bambos iškilimas labiau matomas verkiant, juokiantis ar tuštinantis.
- Dažniausiai vaikas nejaučia skausmo ir elgiasi įprastai.
- Oda virš išvaržos paprastai būna normalios spalvos, be paraudimo ar patinimo.
- Išvarža gali palaipsniui mažėti vaikui augant.
- Staigus ar stiprėjantis skausmas bambos srityje.
- Išvarža tampa kieta, skausminga ir nebeįsistumia atgal.
- Oda virš išvaržos parausta, pamėlsta ar patamsėja.
- Atsiranda pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, dujų ar išmatų susilaikymas.
- Pakila temperatūra, žmogus atrodo vangus, silpnas arba blogėja bendra savijauta.
Bambinė išvarža atsiranda tada, kai pilvo sienos silpna vieta neatlaiko vidinio spaudimo. Kūdikiams pagrindinė priežastis - nevisiškai užsidaręs bambos žiedas po virkštelės nukritimo. Tai nėra tėvų klaida, netinkama bambos priežiūra ar per stiprus kūdikio verkimas - verkimas tik išryškina jau esančią silpnesnę vietą.
Suaugusiesiems riziką didina keli veiksniai. Vienas svarbiausių - padidėjęs spaudimas pilvo ertmėje. Tai gali nutikti esant nutukimui, nėštumui, daugiavaisiam nėštumui, dažnam sunkių daiktų kilnojimui, lėtiniam kosuliui, prostatos ligų sukeltam stanginimuisi šlapinantis ar ilgalaikiam vidurių užkietėjimui.
Svarbūs ir audinių tvirtumą mažinantys veiksniai: amžius, rūkymas, prasta mityba, jungiamojo audinio silpnumas, buvusios pilvo operacijos. Kai kuriems žmonėms bambinė išvarža atsiranda kartu su tiesiųjų pilvo raumenų prasiskyrimu, vadinamu diastaze. Tokiu atveju pilvo sienos atrama būna silpnesnė, todėl išvarža gali didėti.
Kepenų ligos, kai pilve kaupiasi skystis, taip pat padidina bambinės išvaržos tikimybę ir komplikacijų riziką. Todėl gydytojas vertina ne tik pačią išvaržą, bet ir bendrą sveikatos būklę.
Bambinė išvarža dažniausiai nustatoma apžiūros metu. Gydytojas apžiūri bambos sritį stovint ir gulint, paprašo pakosėti ar šiek tiek įtempti pilvo raumenis. Taip įvertinama, ar išvarža padidėja didėjant pilvo spaudimui, ar ji lengvai grįžta į pilvo ertmę, ar nėra įstrigimo požymių.
Apčiuopos metu gydytojas vertina išvaržos vartų dydį, guzelio konsistenciją, skausmingumą ir odos pakitimus. Vaikams dažnai pakanka klinikinio įvertinimo, jei išvarža tipiška ir nesukelia nerimo keliančių simptomų.
Papildomi tyrimai skiriami ne visada, bet jie gali būti naudingi, kai diagnozė neaiški, išvarža didelė, žmogus turi antsvorio, planuojama operacija arba įtariamos komplikacijos. Dažniausiai atliekamas pilvo sienos ultragarsinis tyrimas. Jis padeda pamatyti išvaržos turinį, vartų dydį ir įvertinti, ar išvaržoje yra riebalinis audinys, ar žarnos kilpa.
Sudėtingesniais atvejais gali būti atliekama kompiuterinė tomografija. Ji ypač naudinga, jei yra kelios pilvo sienos išvaržos, buvusios operacijos, didelė diastazė arba įtariamas žarnyno nepraeinamumas. Kraujo tyrimai paprastai nėra reikalingi paprastai bambinei išvaržai diagnozuoti, tačiau gali būti atliekami prieš operaciją arba įtariant uždegimą, infekciją ar žarnos kraujotakos sutrikimą.
Bambinės išvaržos gydymas priklauso nuo amžiaus, išvaržos dydžio, simptomų ir komplikacijų rizikos. Kūdikiams ir mažiems vaikams dažnai pasirenkamas stebėjimas, nes daug bambinių išvaržų užsidaro savaime. Tėvams paprastai patariama stebėti, ar išvarža nemažėja, ar neatsiranda skausmo, paraudimo, kietumo ar vėmimo. Monetų, tvarsčių ar pleistrų klijavimas ant bambos nerekomenduojamas - tai neišgydo išvaržos ir gali sudirginti odą.
Vaikams operacija dažniau svarstoma, jei išvarža didelė, neužsidaro iki ikimokyklinio amžiaus, didėja, sukelia simptomus arba įvyksta įstrigimas. Sprendimą priima vaikų chirurgas, įvertinęs konkrečią situaciją.
Suaugusiesiems bambinė išvarža dažniausiai gydoma chirurgiškai, nes savaime ji paprastai neužsitraukia ir laikui bėgant gali didėti. Operacijos metu išvaržos turinys grąžinamas į pilvo ertmę, o pilvo sienos defektas uždaromas. Mažos išvaržos kartais susiuvamos tiesiogiai, tačiau didesnėms arba pasikartojančioms išvaržoms dažnai naudojamas specialus tinklelis, kuris sustiprina pilvo sieną ir sumažina atkryčio riziką.
Operacija gali būti atvira arba laparoskopinė. Metodas parenkamas pagal išvaržos dydį, paciento kūno sudėjimą, ankstesnes operacijas ir chirurgo rekomendaciją. Po operacijos svarbu laikytis fizinio krūvio ribojimo, prižiūrėti žaizdą, vengti vidurių užkietėjimo, palaipsniui grįžti prie aktyvumo.
Gyvensenos pokyčiai padeda sumažinti išvaržos didėjimo ir pasikartojimo riziką. Naudinga mažinti kūno svorį, mesti rūkyti, gydyti lėtinį kosulį, koreguoti vidurių užkietėjimą, stiprinti pilvo sieną tik gydytojui leidus ir vengti staigaus sunkių daiktų kėlimo.
Į gydytoją verta kreiptis, jei pastebėjote naują iškilimą bambos srityje, jei jau žinoma bambinė išvarža didėja, tampa skausminga arba pradeda trukdyti kasdienei veiklai. Net jei skausmo nėra, suaugusiesiems naudinga pasitarti su šeimos gydytoju ar chirurgu, nes išvaržos eiga gali būti nevienoda.
Skubios pagalbos reikia, jei išvarža staiga tapo kieta, labai skausminga, nebeįsistumia atgal, o oda virš jos paraudo, pamėlo ar patamsėjo. Taip pat nedelskite, jei atsirado pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, neina dujos ar išmatos, pakilo temperatūra arba smarkiai pablogėjo savijauta. Tai gali būti įstrigusios ar užsmaugtos išvaržos požymiai, kai sutrinka audinių kraujotaka.
Kūdikiui ar vaikui gydytojo apžiūra būtina, jei išvarža staiga pasidarė skausminga, vaikas nepaliaujamai verkia, vemia, tampa vangus, o guzelis nebesumažėja nurimus ar atsigulus. Tokiais atvejais geriau kreiptis per anksti, negu laukti, kol būklė pablogės.
